Artūras Račas

Gyvenimo tempas šiandien toks, jog kartais atrodo, jog suspėti prie jo prisitaikyti darosi visiškai nebeįmanoma. Akys ir protas vos spėja fiksuoti įvykius, kurie dar vakar vadinti istoriniais, šiandien jau iš tikrųjų tampa istorija, o rytoj, žiūrėk, bus iš nuplauti naujos tokios pat reikšmingos ir svarbios „istorinės“ informacijos bangos.

Naujo popiežiaus išrinkimas, NATO užsienio reikalų ministrų neformalus susitikimas Vilniuje, valdančiosios koalicijos susitarimas dėl mokesčių reformos ir finansų ministro atsistatydinimas, „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo pergalė ULEB taurės turnyre ir iškovotas kelialapis į Eurolygos turnyrą.

Visa tai įvyko šią savaitę ir, drįsčiau lažintis, jog visi šie įvykiai bent kartą nors viename laikraštyje, radijo ar televizijos laidoje susilauks jau minėto epiteto „istorinis“. Nepaisant to, jau tikriausiai kitą savaitę jie taps kasdienybe, pasimirš ir nebekels didesnių emocijų.

Taip pat, kaip pasimiršo ir jau grimzta užmarštin praėjusią savaitę Seime perskaitytas ir gana daug emocijų sukėlęs prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas. Ne visi jį vadino istoriniu – buvo tvirtinančių, jog valstybės vadovas nieko naujo nepasakė, jog pranešimas tebuvo visiems gerai žinomų faktų pakartojimas ir priminė pašaliečio pastabas.

Su dauguma tokių vertinimų būtų galima sutikti, jei ne prezidento užuomina apie Lietuvai gresiantį oligarchinį valdymo modelį.

Ši užuomina vienus (Algirdą Brazauską ir Artūrą Paulauską) privertė gūžčioti pečiais, kitus (Darbo partiją) teisintis kad prezidentas, kalbėdamas apie oligarchų valdžią turėjo galvoje ne juos, o kažką kitą. Treti gi V.Adamkaus perspėjimą interpretavo kaip kvietimą grįžti prie klasikinės politikos sampratos arba kalbėjo apie būtinybę grąžinti dorą ir moralę į Lietuvos politiką.

Tačiau diskusijos oligarchijos tema vyko gana vangiai ir pamažu išsisėmė. Ir tai rodo, kad prezidentas padarė didelę klaidą. Jis pasakė per mažai.

Užsiminęs apie mažumos siekį sukoncentruotą valdžią savo rankose ir naudoti ją savo interesams (o būtent taip apibūdinama oligarchija), jis privalėjo įvardyti, kas yra ta mažuma, siekianti primesti Lietuvai tokį valdžios modelį.

Prezidentas privalėjo kalbėti apie pramonininkų konfederaciją ir jos vadovą Bronislovą Lubį, kuris tikriausiai buvo pirmasis milijonierius, dar 1992 metais tapęs Vyriausybės nariu, o vėliau ir jos vadovu. Prezidentas galėjo paklausti savęs ir kitų, ar tai nebuvo pirmasis bandymas panaudoti valdžios svertus mažumos interesų įgyvendinimui ir ar jis nebuvo sėkmingas.

Užsiminęs apie oligarchinį valdymą, Prezidentas turėjo paklausti, ką reiškė pramonininkų konfederacijos pasirašytas memorandumas su konservatoriais 1998 metais, kuriame buvo įsipareigota neperžiūrėti privatizavimo rezultatų ir kodėl B.Lubio įmonės per visus rinkimus skirdavo lėšų visoms nors menkiausias galimybes laimėti turinčioms partijoms ir kandidatams, įskaitant V.Šustauską ir R.Paksą.

Perspėdamas apie Lietuvai gresiantį oligarchinį valdymo modelį Prezidentas turėjo kalbėti ir apie Gedimino Vagnoriaus laikais suklestėjusią „Vilniaus prekybos“ grupę, kuri 2003 metais alumi ir skalbimo milteliais viliojo rinkėjus prie urnų per stojimo į Europos Sąjungą referendumą, o tų pačių metų pabaigoje laimėjo Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimo konkursą, kuriame nebuvo leista dalyvauti užsienio bendrovėms. V.Adamkus taip pat galėjo nusistebėti, kodėl mažiausia tris kartus Seimui pateikti projektai dėl didžiųjų prekybos tinklų darbo laiko apribojimo visada būdavo numarinami dar nepradėjus jų svarstyti.

Pradėjęs kalbėti apie oligarchinio valdymo užuominas prezidentas galėjo paminėti ir gana keistą didžiausios Lietuvos alkoholio bendrovės „Stumbras“ privatizavimą, kurį, įsikišus valstybės saugumo departamentui, laimėjo koncernas „MG Baltic“. Taip pat – apie sparčiai besiplečiančią „Rubicon“ grupę, kurios verslo sėkme pastaruoju metu taip rūpinasi Vilniaus miesto savivaldybė ir jos vadovas Artūras Zuokas. Ir apie šios savivaldybės sprendimus atleisti nuo dešimtis ar šimtus tūkstančių tūkstančių ar net milijonu litų siekiančių mokesčių „Vilniaus prekybos“, „MG Baltic“, ar „Rubicon“ grupės įmones.

Teisūs gali būti ir tie, kurie tvirtina, kad V.Adamkus, kalbėdamas apie oligarchiją, turėjo paminėti ir Viktorą Uspaskichą ir Darbo partiją. Visai įmanoma, kad ilgai iš šalies stebėjęs, kaip kitos verslo grupės naudoja savo įtaką valdžiai siekdamos savo interesų, V.Uspaskichas ilgainiui perprato, tikrąjį Lietuvos valdžios veikimo modelį. Kadangi draugų, o reiškia ir įtakos iki šiol buvusioms valdžioms jis neturėjo, nusprendė pats tapti valdžia. Šiandien jau turi ir įtakos – valdančiosios koalicijos diskusijos dėl mokesčių, galutinis sprendimas ir finansų ministro atsistatydinimas tai puikiai iliustruoja.

Beje, grįžtant prie prezidento pusę lūpų išsakytos užuominos apie oligarchijos grėsmę, neteisinga būtų manyti, kad šalies vadovas turėjo kalbėti tik apie verslininkus.

Jokiu būdu – jis galėjo prisiminti ir tai, kad būdami mažumoje savo interesus daugumai per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo primesti teisėjai, kurių atlyginimus mažinti uždraudė pats Konstitucinis Teismas.

Prezidentas taip pat galėjo paklausti, kodėl savo interesus daugumai kažkuriuo metu sugebėjo primesti kariškiai, vidaus reikalų ministerijos pareigūnai bei Seimo nariai, kurių pensijos kelis kartus didesnes nei vidutinės Lietuvoje, ir kodėl tai nepavyko mokytojams ar gydytojams.

Prezidentas, kalbėdamas apie mažumos savo interesams naudojamą valdžią, turėjo klausti, ar ne dėl tokio valdžios modelio Lietuva prieš dvejus metus pasidalijo į runkelius į elitą ir pusmetį murkdėsi apkaltos procese, kurio pasekmės jaučiamos iki šiol.

Galbūt prezidentui pritrūko laiko visiems šiems klausimams užduoti – juk metiniame pranešime jis taip pat turėjo skirti laiko demografinėms problemoms, emigracijai, valdininkų etikai, Kazokiškių sąvartyno statybai bei ES fondų panaudojimo problemai.

Nieko baisaus – svarbiausia, jog padaryta pradžia. Problema įvardyta, belieka pabandyti surasti būdus jai spręsti. Gal kitame metiniame pranešime?

(Dar neįvertinta)

Loading...