Nuotolinės studijos #20: kaip rašyti komentarą ir nebūti sarafinu

 

Sveiki.

Žinau, kad apleidau Jus, mano mieli studentai, tačiau tai dėl to, kad A.Vaišnys vis dar yra Jūsų dekanas ir du semestrus skaito Jums paskaitas apie Lietuvos žurnalistiko istoriją ir nėra linekęs dalintis savo atlyginimu su tais, kurie išmano apie žurnalistiką. Pats A.Vaišnys neišmano, nes žurnalistu nelabai ilgai ir dirbo.

Bet šiandien kalbėsime ne apie A.Vaišnį ir ne apie tai, kiek jo skaitomos paskaitos turi reikšmės Jūsų profesionalumui.

Kalbėsime apie žurnalistikos žanrą, kuris yra labai sudėtingas ir apie kurį A.Vaišnys Jums nieko negali papasakoti, nes nieko apie tai neišmano.

Tas žanras yra komentaras.

Jūs, mano mieli studentai, žinoma, galite sakyti, kad rašyti komentarus yra labai paprasta. Nes tikriausiai kasdien skaitote A.Užkalnio „komentarus“ portale, kuris skirsto moteris pagal krūtų dydį ir kuriam vadovauja moteris, kuri savo krūtų dydžio iki šiol neklasifikavo, tačiau, nepaisant to, priklauso elitui.

Tačiau, jei paskaitytumėte A.Užkalnio „komentarus“ atidžiau, suprastumėte, kad jokių komentarų ten nėra. Kaip ir nėra žurnalistikos A.Vaišnio paskaitose. Tam tikra prasme A.Vaišnys ir A.Užkalnis yra broliai dvyniai – A.Vaišnys moko Jus to, apie ko niekada pats nepatyrė, A.Užkalnis rašo apie savo praeitį, iš kurios bando išsivaduoti.

Bet šiandien ne apie A.Vaišnį ir ne apie A.Užkalnį. Šiandien apie žurnalistiką, su kuria aukščiau paminėtieji niekaip nėra susiję.

Šiandien apie komentarą. Case study, tskant, škia – G.Sarafino opusas „Kai valdantieji užmiršta trečdalį savo tautos“.

G.Sarafinas, jei ką, yra žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius. Tas žurnalas reikšmingai prisidėjo rūšiuojant Lietuvos elitą, kuriame vyriškus lytinius organus mėgstanti Monika Garbačiauskaitė-Budrienė užėmė garbingą antrą vietą.

Bet šiandien ne apie žurnalą ir ne apie organus. Šiandien apie žanrą – komentarą.

Rašyti komentarą nėra lengva.

Pirmiausia, reikia žinoti, ką komentaru nori pasakyti.

Antra, norint parašyti komentarą, reikia žinių ir suvokimo apie ką rašai. Ta prasme, reikia valdyti informaciją arba google.

Trečia, komentare reikia argumentuoti faktais, o ne runkeliais ir hamburgeriais, kaip kad daro A.Užkalnis.

G.Sarafinas rašo, kad valdantieji „užmiršo trečdalį savo tautos“.

Jo argumentas yra tas, kad „nieko nekalbama apie dvi tikrai dideles žmonių grupes – pensininkus, arba senjorus ir apie neįgaliuosius“.

Vyriausiasis elito rūšiavimo redaktorius G.Sarafinas klausia:
Kaip jie šiandien gyvena ir iš kiek priversti išgyventi? Kada pastarąjį kartą didėjo jų pensijos ir pašalpos? Ar teko per pastaruosius metus girdėti, kad politikai bent apie tai kalbėtų, kad svarstytų pensijų didinimo klausimą? Matyt, kad neteko.
Tai yra klaida. Nes jei G.Sarafinui girdėti neteko, tai nebūtinai reiškia, kad politikai apie tai nekalbėjo. Tai gali reikšti, kad G.Sarafinas yra dundukas ir nesiklausė.

Nes iš tiesų tai pensijos buvo didinamos nuo 2015 metų liepos ir dar bus didinamos nuo 2016 metų sausio. Tie didinimai, tiesa, nėra labai įspūdingi, tačiau faktas yra tas, kad politikai apie tai kalba. Ir ne tik kalba, tačiau ir priima sprendimus.
Važiuojam toliau ir žiūrim, dėl ko dar pergyvena elito rūšiavimo ekspertas G.Sarafinas:
Beje, tiems kurie atlikinėjo socialinius eksperimentus ir bandė išgyventi iš minimalios algos, siūlyčiau atlikti ir dar vieną eksperimentą – kur kas sunkesnį – pamėginti mėnesį išgyventi iš senjoro pensijos, tarkime, išsiversti su 220 eurų per mėnesį.

Ar Jums, mano mieli studentai, nekyla klausimas, kodėl G.Sarafinas nurodo 220 eurų sumą? Man tai kyla. Nes vidutinė senatvės pensija Lietuvoje rugsėjo mėnesį buvo 246,90 euro, o vidutinė pensija turint būtinąjį darbo stažą – 256,97 euro.
Taip, skirtumas nėra didelis, bet jis rodo, kad elito rūšiavimo specialistas nė velnio neišmano apie ką rašo. Kas, beje, visai nestebina.
O kap Jums, mano mieli studentai skamba tokia frazė:
Šį eksperimentą rekomenduočiau atlikti žiemą, kai išauga mokesčiai už būstą, kai išauga sąnaudos vaistams ir kai maistui nusipirkti lieka 100-140 eurų, o pinigų drabužiams, batams, ar higienos reikmenims apskritai nebelieka.
Man tai labai kvailai, nes aš nežinočiau, kaip argumentuoti, kodėl žiemą išauga sąnaudos vaistams ir higienos reikmenims. Bet G.Sarafinas argumentuoti nesivargina. Jis kalba apie zuikio dainas.

Ir argumentuoja:
Juk įvedus eurą, gana didelės dalies prekių ir paslaugų kainos padidėjo, kai kur skaičiai nepasikeitė, pasikeitė tik valiuta, tai yra, jei anksčiau už tai mokėdavome 3 litus, dabar tenka mokėti apie tris eurus.
Toks svarus argumentas. Vertas elito rūšiavimo redaktoriaus. Nesvarbu, kad statistika to nerodo.
Dar svariau nuskamba G.Sarafino pamąstymai apie PVM įtaką pensijoms (apie gramatiką jau nekalbu):
Tikriausiai teisinga būtų, jei būtų išgirsti ir kai kurių ekonomistų siūlymai, kad, didėjant šalies PVM, minimaliai ir vidutiniai algai, atitinkama dalimi didėtų ir pensijos.

Jei klaustumėte manęs, tai aš negalėčiau pasakyti, kuris Lietuvos ekonomistas siūlė susieti PVM su pensija. Bet aš nerūšiuoju elito, todėl galiu ir nežinoti.
Kita vertus, jei paklaustumėte manęs, ar verta rašyti komentarą apie tai, ko visiškai neišmanai, aš Jums, mieli studentai, pasakyčiau – nebūkite sarafinais. Nes būsite tokie pat juokingi, kaip elito rūšiavimo specialistas.
Iki kito karto.

 

 

 

 

(5 balsų, vidurkis: 4.20 iš 5)
Loading...