Kas liko „Crowne Plaza“ šešėlyje?

Kartais net keista, kiek daug svarbių dalykų gali pasislėpti iš esmės nereikšmingų įvykių šešėlyje. Pavyzdžiui, tokių kaip kelias dienas trukęs ir plačiai išreklamuotas premjero pasirengimas atsakyti į „visuomenei rūpimus klausimus“, o vėliau ir tuščias jo monologas per Lietuvos visuomeninę televiziją.

Tiesą pasakius, vargu ar buvo galima ko nors kito ir tikėtis. Juk jei būtų norėjęs, seniai viską būtų pasakęs. Ir be tų 400 klausimų, kuriuos darbo žmonės telefonu ir internetu padiktavo premjerui.

Iš esmės tai tereikėjo atsakyti tik į keletą kausimų: pavyzdžiui, ar tiesa, jog būdamas prezidentu, jis pats asmeniškai skambino tuometiniam ekonomikos ministrui Juliui Veselkai ir prašė jį išbraukti „Draugystės“ viešbutį iš sąrašo objektų privatizuojamų už čekius.

Arba – ar pažinojo prezidentas Algirdas Brazauskas ponią Kristiną Butrimienę ir kokie buvo jų santykiai, kai ši ponia tuometinės valdžios sprendimais buvo paskirta „Draugystės“ viešbučio direktore.

Neatsakius į šiuos bei dar keletą kitų klausimų (pavyzdžiui, iš kur buvusi bufetininkė gavo lėšų „Draugystės“ akcijoms įsigyti) bet koks kalbėjimas per televiziją neturi jokios prasmės. Todėl premjero kalbai skiriamas dėmesys buvo per didelis, tuščiu laiko gaišinimu galima vadinti ir tos kalbos komentarus, nes komentuoti nebuvo ką.

Todėl juo labiau gaila, kad šį kalba ir aplink ją sukeltas erzelis užgožė kitus dėmesio vertus, tačiau taip jo ir nesulaukusius įvykius.

Pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų požiūris į euro įvedimą. Lapkričio pradžioje atlikti tyrimo duomenimis, kuriuos praėjusį savaitgalį paskelbė bendrovė „Vilmorus“ parodė, jog nepritariančių euro įvedimui Lietuvos gyventojų skaičius pirmą kartą viršijo 50 procentų. Komentuodamas šiuos rezultatus „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys tvirtino, kad sprendimas atsisakyti lito esant tokiai gyventojų nuomonei būtų tolygus politinei savižudybei. Premjeras Algirdas į tai greitai atsakė: „eurą ši Vyriausybė tikrai turi įvesti. Tai didelė nauda Lietuvai“.

Įdomu, tiesa, ar tokios pat nuomonės laikysis ir Europos Centrinis Bankas, Europos Komisija ir ES taryba, kai ateis laikas priimti galutinį sprendimą. Ar neatsitiks taip, kad priimant šį sprendimą, bus paisoma ne tik formalių ekonominių kriterijų, tai yra, infliacijos bei palūkanų normų lygio, bet ir prisiminta vienas iš trijų pagrindinių narystės ES sąlygų: demokratija, žmogaus ir mažumų teisės. O juk sunku būtų kalbėti apie demokratiją, žinant, kad valdžios sprendimams nepritaria daugiau nei pusė gyventojų. Beje, jų motyvai yra visiškai nesvarbūs: jie gali būti tautiniai, ekonominiai, pagrįsti iracionaliomis baimėmis ar iš piršto laužtais argumentais, jog kainos įvedus eurą didės, nes nebus euro centų. Svarbu tai, kad Lietuvos valdžiai eilinį kartą, atrodo, yra nusispjaut į tai, ką mano piliečiai. Tai visiškai suprantama – juk šį kartą net referendumo nebus ir nereikės prašyti VP grupės pagalbos skatinant Lietuvos gyventojų pilietiškumo jausmą alumi ir skalbimo milteliais.

Ypač turint galvoje tai, kad VP grupė dabar užsiėmusi gerokai svarbesniais reikalais. Turbūt nusprendusi, kad atėjo laikas pasiimti pelną iš investicijų skirtų reklamai apie skaisčiai šviečiančius Vakarų skirstomuosius tinklus, VP nusprendė paauklėti drįsusius viešai suabejoti jos verslo skaidrumu. Pats savaime šis faktas galbūt ir nebūtų vertas didesnio dėmesio – tai juk ne pirmas kartas Lietuvoje, kai skirtingos verslininkų grupės viena prieš kitą iškasa karo kirvį. Tačiau šį kartą pinigų kirviu buvo smogta per žiniasklaidą. Smogta ciniškai, visiškai nesislepiant ir nieko nemaskuojant.

Du užsakomuosius straipsnius, kurių turinys buvo stebėtinai panašus vienas į kitą, o kai kurios pastraipos – vos ne identiškos, pasirodžiusius praėjusį šeštadienį tarpusavyje kariaujančiuose „Lietuvos ryte“ ir Respublikoje“ būtų galima vertinti kaip iš esmės naują etapą Lietuvos žiniasklaidos raidoje. Etapą, kuriame nebelieka nei objektyvumo, nei principų, o viską lemia užsakovo pageidavimai ir jo siūlomos reklamos – tai yra, gaunamų pajamų kiekis. Gaila, kad taip atsitiko, tačiau panašu, kad kelio atgal jau nebėra, nes nueita per toli.

Tiesa, net ir pačiuose blogiausiuose dalykuose kartais galima įžvelgti ir mažų prošvaisčių. VP grupei naikinant Lietuvos žiniasklaidos nepriklausomybę, atrodo, klius ir Vilniaus merui Artūrui.

Šią savaitę spaudoje prasidėjęs puolimas prieš jį bei VP grupės didžiausiuose dienraščiuose užsakytas skelbimas, kuriame Artūras beveik tiesiogiai įvardijamas Abonentu ir kaltinamas privačius interesus dangstant viešaisiais yra kur kas rimtesnis įspėjimas Vilniaus merui nei maištai jo partijoje ar frakcijos Seime skilimas. VP grupės žodis sprendžiant Artūro likimą gali būti gerokai svaresnis nei prezidento.

Tik štai kokia dilema: kokia prasmė rengti rinkimus ir vaidinti demokratiją, jei viską lemia pinigai?

(2 balsų, vidurkis: 3.00 iš 5)
Loading...