Artūras Račas

Šiandien visas dėmesys nukreiptas į Darbo partiją. Kalbama apie kratas jos būstinėje, spėliojama, kiek ministrų ir Seimo narių yra įrašyta sąraše, kuriame užfiksuoti visi, gavę finansinę paramą iš Darbo partijos. Kalbama apie milijoną, neva rastą Viktoro namuose.

Skandalas. Nors iš esmės nieko nauja: visa tai jau esame matę ir net žinome, kuo tai baigėsi.

Turiu galvoje – „Rubikon“ skandalą. Ten irgi buvo sąrašų, jame buvo Seimo narių ir AMB, buvo ir didelių grynųjų pinigų sumų seife.

Panašumų yra dar daugiau: Darbo partijos lyderis Viktoras šiandien išvykęs į komandiruotę Rusijoje, o „Rubikon“ partijos lyderį Artūrą tuomet reikalai buvo prispyrę skubiai trumpam emigruoti į Varšuvą.

Yra ir skirtumų: Artūras šiandien jau, atrodo, tris kartus išteisintas ir net pats bando teistis su žurnalistais, o Viktoro teismų maratonas dar laukia ateityje. Jei, žinoma, jis rizikuos juose dalyvauti.

Tačiau bet kuriuo atveju, man kažkodėl atrodo, kad viskas baigsis taip pat. Tai yra – niekuo. O gal net farsu, panašiu į tą, kai gerbiamas socialdemokratas Vytenis Andriukaitis išsireikalavo atsiprašymo iš generalinio prokuroro.

Problema ta, kad Lietuvoje niekam nereikia, kad kas nors baigtųsi ar net kas nors sėstų ten, iš kur ilgai neišleidžia. Lietuvos tradicija kitokia – čia visi apie visus viską žino, tačiau vieni žino daugiau, o kiti – mažiau.

Štai tas skirtumas, atrodo, viską ir lemia. Panašu, jog nuo šio skirtumo priklauso, kas gauna ministrų ir apskričių vadovų postus, be konkurso laimi konkursus įvairioms pareigoms ministerijose ir kitose valstybės įstaigose užimti.

Žinantys daugiau ir jiems artimi gauna Europos Sąjungos paramą, lemia, kur bus nukreiptos valstybės institucijos, renovuojamos mokyklos, asfaltuojami keliai, statomi nauji prekybos centrai, gyvenamieji namai, degalinės.

Žinojimas lemia, ar gali privatizuoti valstybės turtą, ar gali atsiimti tau nuosavybės teise priklausančią žemę ar net pastatyti tvorą žemėje, kuri tau nepriklauso. Lemia ir daugelį kitų dalykų, su kuriais mes susiduriame savo kasdieniame gyvenime. Tiesa, mums sunkiau, nes mes žinome nedaug – tik tiek, kiek žinantys mano, kad mums reikia žinoti.

O kas šiandien žino daugiausiai? Galima paspėlioti. Artūras Paulauskas – jau nebe, Viktoras Muntianas – dar ne, Artūras Zuokas – tik tiek, kiek jam reikia, o Arvydas Pocius – dažniausiai tiek, kiek jam liepia. Valdas Adamkus niekada visko nežinojo, nes jo žinojimas visuomet priklausė nuo kitų.

Taigi iš esmės belieka vienintelė kandidatūra. Žmogus, kuriam pusė Lietuvos jau kokius dešimt metų siūlo pasitraukti ir kuris net nesirengia to daryti, nes žino, kad jo nėra kuo pakeisti.

Tikriausiai jau supratote, kad kalbu apie premjerą Algirdą Brazauską, kuris vakar, sužinojęs apie tai, jog Viktoras Uspaskichas sustabdė pirmininko įgaliojimus Darbo partijoje, atrodo, lengviau atsikvėpė ir pasakė tai, ką anksčiau galbūt iš mandagumo, o gal tik laukdamas tinkamo momento, nutylėdavo.

Darbo partijai eižėjant, šis momentas, atrodo, atėjo, ir premjeras paskelbė gegužės tezes.

„Alternatyvos dabartinei valdančiajai koalicijai nėra, Vyriausybės stabilumas svarbiausia, valdančiosios koalicijos tarybai nėra apie ką kalbėti, viską nuspręs patys socialdemokratai“.

„Be to, jokių vaivorykštės koalicijų nebus, o konservatoriams lemta likti amžinojoje opozicijoje“. Ir taškas.

V. Uspaskicho nebėra, ir atrodė, kad viskas Lietuvoje vėl grįžta į savo vietas, o A.Brazauskas valdys amžinai.

Tačiau, panašu, jog taip nebus ir baigiantis V.Uspaskicho erai, kartu pasibaigs ir A.Brazausko epocha.

Nepadės nei tai, kad jis šiandien žino daugiausiai.

„Žinių radijas“

(Dar neįvertinta)

Loading...