Kalbėjimas apie nieką
Iš pradžių – citata: „Keičiant nuolatinai pareiškimus, išeinant su tam tikrais reikalavimais ir skubinant tą visą reikalą, paskutiniu metu vėl iškeliant naujus faktus, kurie neatitiko pirminiams pasisakymams, aišku, sakyčiau didelio pasitikėjimo nesukelia. Aš tik viena galiu pasakyti, kad aš džiaugiuosi, kad vis tik Lietuvos pusė neskubino to reikalo, atsispyrė bet kokiems spaudimams, ir tikriausiai prieisime arčiau tiesos eidami šituo keliu nei kad būtume priėję savotiškus reikalavimus. Iš kitos pusės Lietuva tikrai pasirodė kaip atsakinga, kultūringa spręsdama šitą reikalą, atsižvelgė į visus žmoniškuosius faktorius ir net ir turėdama, sakyčiau, tokios nelabai tikslios informacijos, neapkaltino, nenutraukė visko, neatsisakė kalbėti toliau. Tai parodė ir tam tikrą mūsų kultūros laipsnį, bendradarbiavimą, o kas svarbiausia – parodė mūsų nuoširdų norą palaikyti normalius, darbinius santykius su valstybe, kuri praktiškai pažeidė Lietuvos interesus“.
Ar supratote, apie ką čia kalbama? Aš, atvirai prisipažinsiu, supratau ne iš karto, nors pasirodo, jog kalbama pastaruoju metu labai jautria tema – apie rugsėjo mėnesį Lietuvoje sudužusį Rusijos naikintuvą Su-27.
Ir citata ši priklauso ne kokiam nors pašaliečiui, o žmogui, kuris, remiantis apklausomis, Lietuvoje yra didžiausias autoritetas ir turi didžiausią pasitikėjimą tarp Lietuvos piliečių – prezidentui Valdui Adamkui.
Tai – ištrauka iš jo interviu praėjusio sekmadienio LTV laidai „Savaitė“, kuriame valstybės vadovas išdėstė savo poziciją, kaip sakoma, aktualiausiais valstybės gyvenimo klausimais. Tai yra, apie sudužusį naikintuvą, „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimą, premjero žmonos viešbučių verslą bei vis didėjančią apatiją visuomenėje.
Kadangi prezidentas pastaruoju metu savo požiūrį į valstybės aktualijas dėsto ne taip jau dažai, klausiausi labai įdėmiai. Tikėjausi, jog valstybės vadovas kalbės kitaip nei pastaruoju metu dažniausiai kalba dauguma Lietuvos politikų – nevynios žodžių į vatą, nekratos nuvalkiotų frazių, akcentuos strateginius dalykus bei nurodys tikslus, kurių valstybė turi siekti. Tačiau nieko panašaus neišgirdau – įspūdis buvo toks, kad prezidentas – atsiprašau, jog turiu tai pasakyti – kalba apie… nieką.
Tai liudija ne tik aukščiau pateikta citata. Antai paklaustas, ar pritartų siūlymui, jog „Mažeikių naftos“ akcijos negali būti parduotos investuotojui, kuris galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, prezidentas atsako: „Tai yra išsakyta prieš tai ir mes turime griežtai šito laikytis. Jeigu mes kalbame apie net ir normalių santykių išlaikymą su kaimynine valstybe, kaip ten bebūtų, galime dangstytis vienais ar kitais žodžiais, kas stovi už, tarkim, šitos kompanijos. Aišku, kad Rusijos valstybės vyriausybė yra suinteresuota tuo, ji turės nuolatinę savo įtaką tos kompanijos sprendimams. Todėl mes savo priimdami tam tikras sąlygas, pasirašydami, turime užtikrinti, kad mūsų nacionaliniam saugumui tam tikros sąlygos būtų išpildytos ir kad tas įsipareigojimas būtų ne pasakytas žodžiu, bet aiškiai padedant parašą, kad Lietuvos interesai tikrai dėl to nenukentės.“
Tris kartus perklausiau šias prezidento mintis, tačiau taip ir nesupratau, ar valstybės vadovas pritaria, tam kad „Lukoil“ būtų išbrauktas iš potencialių „Mažeikių naftos“ akcijų pirkėjų sąrašo, ar ne. Taip pat liko neaišku, kokios tos „tam tikros sąlygos“ turi būti „išpildytos“, kad Lietuvos nacionaliniai interesai parduodant naftos perdirbimo koncerną, nenukentėtų.
Gana migloti buvo ir Valdo Adamkaus pasiūlymai, ką turėtų daryti Vyriausybė, siekdama išsklaidyti įtarimus, jog ji jau nusprendė „Mažeikių naftos“ akcijas parduoti „Lukoil“ bendrovei: „Kiekvieno iš mūsų vienintelis prašymas būtų, kad sprendžiant šią problemą, būtų aiškumas, skaidrumas, kad nebūtų spekuliacijų, kas ką galvoja. Nes nėra jokios abejonės, kad ši tema ir jaudina ir šiurpina, kalbame ne apie kokios nors vienos kompanijos reikalus, bet kalbame apie valstybės ekonominį gyvenimą, o tuo pačiu ir kiekvieną žmogų paliečiantį rezultatą. Taip kad čia aiškumas turi būti, bet ne spėliojimas. Aš manau, kad ypatingai tie, kurie seka diena iš dienos įvairius pareiškimus daromus – tiek Vyriausybės, tiek diskusijas, tiek spaudoje prielaidas daromas, tikrai vaizdas susidaro toks neaiškus, kad niekam nėra aišku, kiekvienas interpretuoja kaip kam patinka. Štai kur yra pagrindinė problema. O kalbame apie mūsų Lietuvos ekonominio gyvenimo ateitį. Ir kada ypatingai bandoma dar įsipareigoti ir Seimas dar turi prisiimti dalinę atsakomybę leisdamas Vyriausybei kalbėti apie 3-4 milijardus litų įsipareigojimą, tai čia jau laisvoms diskusijoms vietos nėra. Todėl mano išreikštas pasisakymas yra toks: atverkime kortas, pasakykime aiškiai, kas dalyvauja, kur dalyvauja, kokiomis sąlygomis dalyvauja, kad niekam neliktų abejonių.“
Po tokių žodžių taip ir lieka neaišku, ar blogai, tai, kad visi, kas netingi, diskutuoja apie galimus „Mažeikių naftos“ pardavimo variantus, ar tai, kad Vyriausybė iš karto nepasako, kam ji ketina parduoti naftos koncerno akcijas.
Šiek tiek liūdna, kai taip šneka politikas, iš kurio visi Lietuvoje laukia tvirtos bei aiškios pozicijos. Ir todėl visiškai nestebina, jog panašiai elgiasi ir kiti.
Pavyzdžiui, premjeras, savo simpatijas „Lukoil“ bandydamas pridengti kalbomis apie neva „labai rimtą pretendentą“ iš Austrijos „Baltic Holding“, kuris jau rytojaus dieną pareiškia, jog „Mažeikių nafta“ jo visiškai nedomina. Arba Seime prieš pietus visiems žadėdamas pateikti informaciją apie žmonos viešbučių verslą, o po pietų – pareikšdamas jog neketina to daryti.
Panašiai atrodo ir opozicijos lyderis Andrius Kubilius, kuris didžiausią grėsmę nacionaliniam saugumui įžvelgia Kristinos Brazauskienės valdome viešbutyje. Beje, keista, kodėl Andrius apie tą viešbutį tik dabar prakalbo – juk spauda apie tai jau senų seniausiai rašė.
Blogai, kai visi kalba apie nieką. Po to nors nesistebėtų, kodėl taip greitai mažėja pasitikėjimas politikais ir taip sparčiai didėja atotrūkis tarp jų ir visuomenės. Ne visi juk užsikemša ausis, kai politikai pradeda kalbėti.
(Dar neįvertinta)
Loading...
