… Dar kartą noriu atsiprašyti kai kurių savo dabartinių ir buvusių kolegų, kurių pavardės bus paminėtos žemiau. Tai padariau todėl, kad kito būdi išsiaiškinti tiesą paprasčiausiai nėra. Ypač, jei aiškintis tai reikės teisme. Kita vertus, paminėjimas juk niekuo neįpareigoja ir visi paminėtieji galės patys nuspręsti, kaip jiems elgtis. Nepaisant to, vis tiek jūsų atsiprašau.

*****************************

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai

Į 2012 11 21 raštą Nr. SK-211/S-992

PAAIŠKINIMAS

Atsakydamas į Jūsų 2012 11 21 dienos raštą, kuriame prašoma paaiškinti D.Tarasevičiaus skunde nurodyto ginčo objekto aplinkybes bei pateikti poziciją dėl susidariusios situacijos, pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į pateikto skundo neatitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams bei kitiems galiojantiems teisės aktams.

Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas nurodo, kad Žurnalistų etikos inspektorius, be kitų jam įstatymo priskirtų funkcijų,

• nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo;
• nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse;
•  nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse;

Kartu Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas nurodo, kad visuomenės informavimo priemonė yra “laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.”

Tinklaraštis nėra nei laikraštis, nei žurnalas, nei biuletenis, nei televizijos ar radijo programa. Lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio “tinklaraštis” apibrėžimo, tačiau tarptautinėje literatūroje tinklaraštis yra suprantamas, kaip asmeninis dienoraštis, kuriame jį rašantis autorius dalijasi savo patirtimis, nuomonėmis, įžvalgomis ir pan. (http://dictionary.reference.com/browse/blog).

Tarp Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo Žurnalistų etikos inspektoriui priskiriamų kompetencijų nėra nurodyta pareiga nagrinėti skundus dėl asmeniniuose dienoraščiuose paskelbtų įrašų.

Todėl D.Tarasevičiaus skundas dėl tinklaraštyje http://racas.lt trumpam paskelbtų įžvalgų nėra Žurnalistų etiko inspektoriaus kompetencijos objektas ir turėtų būtu atmestas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.

D.Tarasevičiaus skundas, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų turėtų būti atmestas ir todėl, kad jis surašytas visiškai nepagrįstai, tai yra, neatsižvelgiant į faktines aplinkybes.

D.Tarasevičius skundą Žurnalistų etikos tarnybai pateikė 2012 metų lapkričio 16 dieną. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos tinklalapyje skelbiama skundų pateikimo tvarka įsakmiai nurodo, kad skunde turi būti nurodyta  “visuomenės informavimo priemonė ir konkreti publikacija ar laida, kurioje buvo paskleista informacija, žeminanti pareiškėjo garbę ir orumą”.

Tuo tarpu skundo autorius D.Tarasevičius savo 2012 metų lapkričio 16 dienos skunde nenurodo nei visuomenės informavimo priemonės (kaip jau minėta, tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė), nei jame skelbtos publikacijos. Pažymėtina, kad D.Tarasevičius ir negalėjo pateikti nuorodos į publikaciją, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai, kadangi skundo pateikimo metu, D.Tarasevičiaus skunde minima publikacija neegzistavo (tai liudija ir D.Tarasevičiaus skunde pateiktos susirašinėjimo su tinklaraščio autoriumi kopijos).

Atsžvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, prašau D.Tarasevičiaus skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neatitinkantį Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Jei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, nepaisydama Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų galiojančių teisės aktų reikalavimų, manys esant būtina nagrinėti teisiškai nepagrįstą D.Tarasevičiaus 2012 metų lapkričio 16 dienos skundą, prašau atsižvelgti į žemiau išdėstytus paaiškinimus dėl asmeniniame tinklaraštyje http://racas.lt išdėstytos mano asmeninės nuomonės.

Lietuvos Respublikos Visuomenės Informavimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad “Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB “Žeimenos krantai”, bylos Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010)

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (žr. Steel and Morris v. the United Kingdom, no. 68416/01, §§ 93‑95, ECHR 2005‑II)

Jau minėta, kad tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė. Tai yra vieta, kurioje asmenys skelbia savo asmenines nuomones, reakcijas į vykstančius įvykius, įžvalgas ir pan. Todėl ir D.Tarasevičiaus skundžiamus teiginius reikėtų vertinti ne kaip žinių skleidimą, o kaip nuomonę.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad D.Tarasevičius yra laikytinas viešu asmeniu. Jis yra gerai žinomo dienraščio “Verslo žinios” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, komentuojantis politinius ir ekonominius įvykius televizijos ir radijo laidose. Lietuvos teismų praktikoje yra nurodyta, kad viešųjų asmenų kritikos ribos yra gerokai platesnės nei privačių asmenų.

Savo 2012 11 16 skunde D.Tarasevičius teigia, kad asmeniniame dienoraštyje mano pareikšta nuomonė, jog “prasigėręs politinis propagandistas Darius Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs ar už Judo sidabrinius, kreipėsi į VRK” žemina jo garbę ir orumą.

D.Tarasevičius teigia, kad minėta citata reiškia, cituoju, jog aš pavadinau D.Tarasevičių: 1) prasigėrusiu, 2) politiniu propagandistu, 3) paėmusiu kyšį ar gavusiu atlygį už tai, kad jis kreiptųsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją.

Dėl D.Tarasevičiaus skundo 1-ojo punkto paaiškinu:

Bendraudamas su kolegomis žurnalistais, dirbusiais ar tebedirbančiais dienraštyje “Verslo žinios”, ne kartą esu girdėjęs, kad D.Tarasevičius, darbo metu daug kartų buvo pastebėtas neblaiviame stovyje ar vartojantis alkoholį. Filmuotos medžiagos ar kokių nors kitų konkrečių tokių liudijimų įrodyymų neturiu, tačiau darbo patirtis ir skirtingų tarpusavyje nesusijusių asmenų liudijimai man leidžia susidaryti nuomonę, kad šie teiginiai atitinka tikrovę. Remdamasis aukščiau minėtais pokalbiais ir liudijimais, aš, savo ruožtu, susidariau nuomonę, kad asmuo, kuris negali susilaikyti nuo alkoholio vartojimo darbo metu ir darbo vietoje, gali būti laikytinas “prasigėrusiu”, tai yra nekontroliuojančiu savo priklausomybės nuo alkoholio.

Kaip jau minėjau, konkrečių faktų, pavyzdžiui, D.Tarasevičiaus kraujo tyrimų, parodančių alkoholio kiekį jo kraujyje darbo dienos metu, aš neturiu, tačiau manau, kad apklausus buvusius ar dabartinius “Verslo žinių” darbuotojus, pavyzdžiui, R.Kaziliūnienę, T.Staniulytę, V.Pakalkaitę, P.Čiuladą ir kitus, dirbusius kartu su D.Tarasevičiumi, jie apie tai galbūt galėtų paliudyti.

Dėl D.Tarasevičiaus skundo 2-ojo punkto paaiškinu:

Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad žurnalisto pareiga yra:

• teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje;
• nevykdyti viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, jų dalyvio ar jų paskirto atsakingo asmens pavedimo, jeigu pavedimas verčia pažeisti įstatymus ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą;
• vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų;

D.Tarasevičius, mano asmenine nuomone, šiuos Lietuvos Respublikos įstatymo reikalavimus pažeidė.

Vyriausioji rinkimų komisija 2003 m. gegužės 13 d. Posėdyje, išnagrinėjusi  mano prašymą konstatavo (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=210885&p_query=verslo%20%FEinios&p_tr2=2) :

“2003 m. gegužės 9 d. skelbiant laikraštyje “Verslo žinios” konstatuojamoje šio sprendimo dalyje nurodytą informaciją, buvo siekiama paveikti rinkėjų valią, kad jie balsuotų už referendume siūlomą priimti sprendimą ir tuo būdu buvo pažeistas Referendumo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas agituoti likus mažiau kaip 30 valandų iki balsavimo referendume pradžios ir balsavimo dieną”.

Nagrinėjant mano skundą, D.Tarasevičius atstovavo “Verslo žinioms”, nes jis buvo atsakingas už įstatymo pažeidusių publikacijų rengimą ir teigė, jog įstatymo pažeidusios publikacijos įstatymo nepažeidė. Tuo pat metu, D. Tarasevičius kreipėsi į VRK, skųsdamas mano nuomonę apie stojimo į ES referendumo aplinkybes.

Vertindamas, VRK sprendimą, kuriame nurodyta, kad “Verslo žinių” publikacijos, kurios pažeidė Referendumo įstatymo draudimą agituoti ir atsižvelgdamas į tai, kad D.Tarasevičius buvo atsakingas už minėto draudimo nepaisančių publikacijų rengimą, aš susidariau nuomonę, kad D.Tarasevičius, žinodamas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, sąmoningai dalyvavo agitacinėje kampanijoje, ignoruodamas Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo nurodytas žurnalisto pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad referendumas dėl Lietuvos narystės ES buvo politinis įvykis, mano asmenine nuomone, D.Tarasevičiaus veiksmai, sąmoningai ignoruojant įstatymo reikalavimus ir dalyvaujant politinėje agitacinėje kampanijoje gali būti prilygintas politinei propagandai, kurioje žurnalistas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus neturi teisės dalyvauti. Todėl, mano nuomone, D.Tarasevičius, vykstant referendumui dėl Lietuvos stojimo į ES elgėsi ne kaip žurnalistas, o kaip politinis propagandistas.

Dėl D.Tarasevičiaus skundo 3-ojo punkto paaiškinu:

D.Tarasevičius savo skunde teigia, kad aš jį pavadinau “paėmusiu kyšį ar gavusiu atlygį už tai, kad kreipčiausi į Vyriausiąją rinkimų komisiją”.

Būtina atkrepti dėmesį, kad šie D.Tarasevičiaus skunde esantys teiginiai visiškai neatitinka tikrovės ir, mano subjektyvia nuomone, panašūs į supykusio politinio propagandisto bandymus įsikinti kitus savo “tiesa”, kuri neturi nieko bendro su realybe.

Tinklaraštyje http://racas.lt yra reiškiama nuomonė, kad “D.Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs ar už Judo sidabrinius kreipėsi į VRK”.

Nuomonės pareiškimo forma, tai yra, sakinio konstrukcija rodo, kad tai yra retorinis klausimas, kuriuo keliama abejonė, ar  D.Tarasevičius apskundė mano nuomonę, pareikštą dėl ES referendumo (kuriame prekybos tinklas “VP Market” papirkinėjo rinkėjus alumi ir skalbimo milteliais) dėl to, kad jis buvo asmeniškai supykęs dėl mano skundo VRK dėl “Verslo žiniose” buvusių įstatymų pažeidimų, ar dėl to, kad tie įstatymo pažeidimai buvo finansuojami tuometinės valdžios per reklamos užsakymus ar kitas valdžios teikiams gėrybes.

Galbūt D.Tarasevičius nėra susipažinęs su istorija, tačiau bendrinėje kalboje Judas ir Judo sidabriniai yra virtę išdaviko sinonimu. Mano nuomone, žurnalistas, nepaisantis įstatymo reikalavimų ir dalyvaujantis agitacinėje kampanijoje, išduoda savo profesiją. Aliuzija į Judo sidabrinius būtent ir atspindi mano nuomonę, kad jei D.Tarasevičius, sąmoningai dalyvavo politinėje agitacinėje kampanijoje pažeisdamas įstatymus ir Žurnalistų Etikos kodeksą, jis išdavė savo profesiją.

D.Tarasevičius iki šiol viešai nėra paaiškinęs, ar jis kreipėsi į VRK asmeniškai užykęs, ar dėl valdžios teikiamų gėrybių, todėl mano keliamas klausimas iki šiol yra aktualus, nes visuomenė turi teisę žinoti, ar asmenys, besivadinantys žurnalistais, iš tiesų yra žurnalistai, ar už Judo sidabrinius dirbantys politiniai propagandistai. Čia pažymėtina, kad D.Tarasevičius savo skundą VRK pateikė ne iš kart po mano psisakymo per TV laidą, o tik po to, kai VRK priėmė nagrinėti mano skundą dėl “Verslo žinių” dalyvavimo agitacinėje kampanijoje. Taigi, man ir kitiems pašaliniams stebėtojams galėjo susidaryti įspūdis, kad D.Tarasevičiui mano teiginiai parūpi tik tada, kai jis sužinojo apie mano skundą VRK, tai yra tik tada, kai jis supyko. Kita vertus, gali būti, kad įstatymą pažeidusių agitacinių publikacijų rengimas dalyvaujant D.Tarasevičiui ir jų skelbimas buvo apmokėtas. Kaip jau minėta, į šį klausimą viešai niekada nebuvo atsakyta, todėl teigti, kad retoriniame klausime esanti abejonė yra teiginys, yra mažų mažiausiai beraštiškumo ir žiniasklaidos veikimo principų visiško neišmanymo demonstravimas.

Tikiuosi, jog atsakymas į D.Tarasevičiaus skundžiamą mano keliamą retorinį klausimą yra aktualus ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, kurią įstatymas įpareigoja prižiūrėti, kaip laikomasi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, kurias D.Tarasevičius, VRK sprendimu, yra pažeidęs.

Lygiai taip pat tikiuosi, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, laikydamasi Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, atmes D.Tarasevičiaus skundą, kaip neatitnkantį įstatymų reikalavimų, neargumentuotą, ir niekuo nepagrįstą bei primenantį tik girto drambliuko svajones ar politinio propagandisto kliedesius.

Su pagarba

Artūras Račas

Asmeninio dienoraščio http://racas.lt autorius.

Vilnius, 2012 metų gruodžio 4 d

(5 balsų, vidurkis: 4,40 iš 5)

Loading...