Artūras Račas

Prieš kiek laiko su kolegomis ginčijomės dėl neseniai Lietuvos kino teatrų sales pagaliau pasiekusio M.Moore‘o filmo „9/11 pagal Farenheitą“: mano nuomone, jį vertėtų įtraukti į mokyklų programas ir rodyti vyresniųjų klasių moksleiviams kaip atsvarą daugumos mūsų politikų ir žiniasklaidos skleidžiamai propagandai apie Jungtines Amerikos Valstijas kaip visuotinį gėrio ir demokratijos šaltinį pasaulyje. Net nepaisant to, kad vietomis M.Moore‘as aiškiai perlenkia lazdą ir atmintyje atgaivina sovietinės dokumentikos tradicijas.

Kolegos buvo labiau kategoriški: jų nuomone, „9/11 pagal Farenheitą“ tėra tiesiog tendencingai parinktas faktų kratinys, šmeižiantis galingiausios pasaulio valstybės ir jos išmintingo vadovo nesavanaudiškas pastangas plėsti demokratiją visame pasaulyje. „Tinkamas žiūrėti tik saujelei antiglobalistų, nesugebančių suvokti civilizacijos raidos tendencijų“, – maždaug toks buvo galutinis vertinimas.

Tai, kad diskusija kilo, lyg ir turėtų liudyti, kad šį filmą tikriausiai verta pažiūrėti: vieniems – kad galbūt suabejotų, o kitiems, kad dar kartą įsitikintų, jog mąsto teisingai.

Tačiau man labiausiai įstrigo pastaba apie antiglobalistus: pagalvojau, kad šia prasme mes beveik unikalūs, nes, nors ir labai ilgai gyvenę atskirti nuo pasaulio, šiandien bent jau išoriškai esame beveik absoliutūs globalistai.

Prisiminkime: Lietuvoje, priešingai nei visoje Europoje, beveik nebuvo protestuojančių kai NATO naikintuvai bombardavo Serbiją, Lietuvoje niekas nerengė mitingų, kai JAV užpuolė Iraką. Kelti klausimą, kokie buvo tikrieji pastarosios intervencijos motyvai, Lietuvoje buvo „politiškai nekorektiška“, prisiminti, kad G.Bush‘as ir T.Blair‘as melavo, kai skelbė apie masinio naikinimo ginklus Irake yra blogo tono ženklas.

Lietuvoje nemėtė kiaušinių ar supuvusių pomidorų, kai Vilniuje vyko NATO parlamentinės asamblėjos sesija, niekas nebandė drumsti šventinės nuotaikos kai Vilniuje lankėsi pagrindinis M.Moore‘o filmo herojus.

Lietuva šiandien yra viena aktyviausių visų NATO ir JAV vadovaujamų „taikos“ (negaliu šio žodžio rašyti be kabučių) misijų dalyvių ir niekas iš esmės net nebando kiek rimčiau šia tema diskutuoti.

Žalieji, kažkada taip aktyviai protestavę prieš Ignalinos trečiojo reaktoriaus statybą taip pat išnyko kaip dūmas, ir prie Būtingės terminalo plūduro antrankiais teko prisikabinti latviams.

Visa tai, matyt, nesunkiai galima paaiškinti: negali juk protestuoti prieš tuos, į kurių glėbį veržiesi. Galima ir pateisinti: 50 metų okupacijos patirtis iš esmės neleido rinktis ir svarstyti, ar galima išsaugoti nepriklausomybę kartu truputėlį jos nepaaukojant.

Šiandien jau žinome, kad tai neįmanoma: vardan saugesnės ateities turėjome paaukoti kai kuriuos nepriklausomybės simbolius: dalį Konstitucijos, litą, nacionalinio parlamento teisę spręsti kai kuriuos klausimus.

Mainais tapome beveik pilnateise globalaus pasaulio dalimi. Sakau, „beveik“, nes tik realiai įforminę visas narystes, atrodo, pamažu pradedame suvokti didžiąją globalizmo tiesą: kuo labiau integruojamės, tuo mažesni ir mažiau reikšmingi daromės ir mūsų ateitis vis mažiau priklauso nuo mūsų pačių.

Pateiksiu paprastą pavyzdį: kai 2003 metais referendume balsavome už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, ar galvojome apie tai, jog visi Turkijos piliečiai kada nors gali tapti ir Lietuvos piliečiais?

Drįsiu teigti, kad ne. Remiuosi praėjusiais metais Tautos didvyriu, o vėliau Europos parlamento nariu tapusio Aloyzo Sakalo prisipažinimu, jog jis Europos parlamente balsavo prieš rezoliuciją, raginančią pradėti derybas su Turkija. A.Sakalas savo poziciją argumentuoja paprastai: Turkija nėra Europos valstybė. Tačiau jo argumentai nieko nebelemia, nes sprendimus priima dauguma, kurioje mes jau mažuma. Tokia liktumėme, net jei surengtume referendumą Lietuvoje šiuo klausimu. Nors jokio referendumo, žinoma, nebus – nenumatyta ES konstitucijoje, be to, kaip primena užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, Turkija, jau yra mūsų partneris NATO.

Visiškai nenoriu, kad pagalvotumėte, jog agituoju prieš Turkijos narystę ES – kalbant atvirai, lito praradimo diena man bus daug reikšmingesnė nei Turkijos priėmimo į ES. Tačiau šiame kontekste kyla grynai teorinis klausimas: o jei po kokių 20-30 metų Europos Sąjunga nuspręstų, kad ir Rusija verta narystės Europos Sąjungoje? Sakote neįmanoma? O ar prieš 15 metų buvo įmanoma Lietuvos narystė NATO?

Beje, paradoksas, bet Rusija, nuo kurios gelbėdamiesi tapome didžiausiais globalizacijos šalininkais, išlieka tuo bene vieninteliu skiriamuoju ženklu, išskiriančiu mus iš bendro konteksto ir neleidžiančiu mums tapti visaverčiais globalistais.

Vytautas Landsbergis Europos parlamente bandė suagituoti kolegas paremti deklaraciją, nepamiršti Molotovo-Ribbentropo pakto, lėmusio mums 50 metų sovietinės okupacijos. Jo pastangos buvo nesėkmingos – tarp 732 Europos parlamento narių rado vos 88 bendraminčius, o reikėjo mažiausiai 4 kartus daugiau.

Kita pavyzdys: Rusijos prezidentas kviečia mus į Maskvą švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir mes vėl išsiskiriame iš bendro choro. Kai vieni bando klausti, ką mes ten Maskvoje švęstume, kiti atsako: jei nevažiuosime, Europa mūsų nesupras.

Ir jie teisūs: globaliame pasaulyje išsišokėlių nereikia, ten visi dažniausiai viską daro kartu.

Nenoriu būti blogu pranašu, bet panašu, kad mes vis dėlto esame per maži, kad sugebėtume atlaikyti tą didelį globalizacijos girnų spaudimą. Pamažu sumals ir mus – su visomis nuoskaudomis, istorine atmintimi ir bandymu būnant mažais išlikti oriais.

Mainais į saugumą ir gerovę. Ir deja, vargu ar daug atsiras abejojančių, kad mainai buvo neteisingi.

(3 balsų, vidurkis: 4,33 iš 5)

Loading...