Artūras Račas

Premjerui Algirdui šią savaitę buvo apie ką pagalvoti. Įpratęs valdyti Lietuvą ir pripratęs, jog visi jo norai anksčiau ar vėliau būna įgyvendinti, premjeras pastaruoju metu susiduria su nauja realybe. Rimtu signalu, jog Lietuvoje kažkas vyksta nebe taip, kaip jis buvo įpratęs matyti, tapo prokurorų sprendimas nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl konservatorių kalbų apie Kristinos valdomą viešbutį bei premjero šeimos bičiulystę su „LUKoil“ vietininkų Lietuvoje.

Ar šis sprendimas buvo teisingas, dar būtų galima pasiginčyti, ypač prisimenant daugybę teismo procesų dėl garbės ir orumo ar šmeižto, vykusių po prezidento Rolando Pakso apkaltos. Nors juose dalyvavę asmenys dažniausiai taip pat būdavo viešieji asmenys, prokurorai ir teismai nesibodėdavo aiškintis ar kaltindami vieni kitus sąmokslų organizavimais bei melavimu jie nenusižengė tiesai. Du Vytautai – Landsbergis ir Petkevičius – taip pat yra viešieji asmenys, tačiau tai taip pat nesutrukdė pastarojo „Durnių laivui“ pasiekti teismo.

Prokurorų užimta pozicija – nesikišti – nėra pati geriausia, nes ji duoda politikams suprasti, jog vieniems apie kitus galima kalbėti ką nori ir kur nori, visiškai nesibijant, jog už savo žodžius vėliau gali tekti atsakyti. Teiginys, jog atmesdama Algirdo prašymą, prokuratūra siekia nesivelti į politinius žaidimus vargu ar yra teisingas, nes jos sprendimas kaip tik leidžia tuos žaidimus žaisti. Konservatoriai dabar galės toliau aiškinti, jog įtarimai dėl to, jog premjeras meluoja ir slepia informaciją yra teisingi, Algirdas galės ir toliau viską neigti, o tiesa taip ir liks nežinoma. Tik prokuratūra, o vėliau galbūt ir teismo sprendimas galėjo padėti, kas iš tiesų yra teisus, o kas meluoja.

Tačiau pagrindinė Algirdo problema šiandien tikriausiai net ne prokurorų sprendimas. Tikėtina, kad ramybės jam labiausiai neduoda Seime surinkti parašai, remiantis kuriais parlamente turėtų būti sudaroma komisija „Crowne Plaza“ viešbučio įsigijimo ir Brazauskų šeimos ryšiams su „LUKoil“ aiškintis.

Būtent dėl šių 42 Seimo narių, parašų, tarp kurių yra ir valdančiajai koalicijai priklausančių „darbiečių“ parašai, Algirdas šią savaitę pirmą kartą prabilo apie galimą atsistatydinimą ir, matyt, būtent dėl jų jis atrodo kiek sutrikęs ir šiandien šaukia valdančiosios koalicijos Politinę tarybą.

Algirdas nenori Seimo komisijos, nes nenori, kad viešumon iškiltų visos „Crowne Plaza“ ir „Šešupės“ privatizavimo detalės bei jo paties anaiptol ne šalutinis vaidmuo šiuose sandoriuose. Tačiau bėda ta, kad jis beveik neturi svertų užkirsti kelio jos sudarymui. Ypač po to, kai praėjusią savaitę Seimo etikos ir procedūrų komisija nusprendė, jog Seimo pirmininkas, bandydamas apsaugoti savo partijos kolegą Antaną Valionį nuo aiškinimųsi apie savo praeitį ir galimų ryšių su užsienio specialiosiomis tarnybomis, nebuvo visiškai tikslus interpretuodamas Seimo statutą. Etikos ir procedūrų sargų sprendimas, jog laikinosios Seimo komisijos, surinkus pakankamą kiekį parlamentarų parašų turi būti sudaromos be Seimo balsavimo, Algirdui turėjo būti liūdna žinia.

Jam dabar reikės pasitelkti visus savo sugebėjimus ir griebtis galbūt net tam tikro politinio šantažo siekiant įtikinti koalicijos partnerius, jog komisijos Seime nereikia. Kaip nebūtų keista, pagrindinis Algirdo argumentas įtikinėjant partnerius – atsistatydinimas.

Nepaisant to, kad tiek darbo partijos lyderis Viktoras, tiek socialliberalai šią savaitę išdidžiai pareiškė, jog be Algirdo koalicija nesugriūtų, tikrovėje viskas daug sudėtingiau. Didžiausia problema ta, kad Algirdui nusprendus pasitraukti iš Vyriausybės vadovo posto, nebeliktų ašies, sudariusios dabartinės koalicijos formavimo principą.

Pernai rudenį viskas buvo aišku: viską sprendžia Algirdas, rinkimuose laimėtų balsų kiekis esminės reikšmės neturi. Jei Algirdas nuspręstų baigti politinę karjerą, gali būti, jog atsirastų norinčių, jog šis koalicijos formavimo principas būtų peržiūrėtas.

Pirmoji tokius pageidavimus galėtų pareikšti Darbo partija – juk šiaip ar taip ji pernai rinkimuose surinko daugiausiai balsų ir šiandien Seime turi daugiau vietų nei socialdemokratai ir socialliberalai kartu sudėjus. Ar socialdemokratai ir socialliberalai sutiktų, jog premjeras ir daugiau nei pusė Vyriausybės ministrų būtų darbiečiai? Man atrodo, jog nelabai. Be to, pasitraukus Algirdui ir iš naujo formuojant Vyriausybę, tam tikrų galių įgytų ir prezidentas, kurio paties ir aplinkos požiūris į Darbo partiją anaiptol nėra pats geriausias.

Todėl išsaugoti dabartinę koaliciją be Algirdo būtų sunkoka, nebent darbiečiai ir toliau sutiktų tenkintis antraeiliu vaidmeniu, kas atrodo nelabai tikėtina. Beje, šiame kontekste įdomiai žiūrisi Darbo partijos organizuojamas žygis per Lietuvą – gal tai reikėtų vertinti kaip pasirengimą dabartinės koalicijos subyrėjimui?

Taigi, grįžtant prie Algirdo, tenka konstatuoti, jog jis, atrodo, turi pakankamai argumentų įtikinti koalicijos partnerius, jog šie sukliudytų Seime sudaryti komisiją, nagrinėjančią Brazauskų šeimos turtinius reikalus.

Norint sužinoti, ar jam tai pavyko, mums teks palaukti, kol Seimas po pertraukos atnaujins savo darbą. Tada ir paaiškės, ar koalicijos partneriai pasidavė Algirdo spaudimui ir kas jiems yra didesnis prioritetas: tiesa ar galimybė dar trejus metus ramiai sėdėti Seime ir Vyriausybėje.

(Dar neįvertinta)

Loading...