L.Donskį skaitinėjant
Skaitau L.Donskį. Beveik visada. Kartai patinka, kartais nelabai…
Bet paskutiniame jo komentare radau tai, kas tikrai patiko:
Mus iš vidaus graužiantį, kankinantį ir naikinantį mūsų patirties arba atminties elementą bei siužetą mes racionalizuojame iki pasaulio netobulumo, ydingumo ir priešiškumo mums idėjos. Todėl savęs nestebintys, savo elgesio kritiškai neanalizuojantys ir tik savo aplinką dėl viso kaltinantys žmonės retai patiria taiką su pasauliu ir pačiais savimi.
Nori pakeisti kitų žmonių požiūrį į save? Ką gi, iš pradžių pakeisk savo paties elgesį. Mažiau kalbėk apie save ir pradėk domėtis, kuo gyvena kiti žmonės. Per juos ir jų kalbėjimą susivoksi ir savyje. Jei naudosi kitus žmones kaip širmą savo paties socialinei ir psichologinei dramai išskleisti, liksi nieko nesuvokęs nei savyje, nei kituose.
Pritariu 100 procentų.
Tik man pasirodė, kad Leonidas šį kartą kalba apie save ir daugelį kitų Lietuvos šviesuolių ir intelektualų.
Nes pastaruoju metu tik ir skaitau: aplink blogai, kultūros niekas nesupranta, intelektulaų nevertina, viešoji erdvė užteršta, žurnalistus prilygino intelektualams (kokia nepagarba), jiems neleidžia pasisakyti ten, kur jie norėtų…
V.Adamkus, nepaisant to, ką jis daro (ar tylėdamas leidžia daryti) vis dar abosliutus gėris, o visos Lietuvos nelaimės kyla iš R.Pakso, kuris jau seniai neturi jokios įtakos.
Ar tikrai taip yra? O jei taip, tai kaip tam priešinatės? Ar priešinatės?
Atsiprašau, bet kažkaip nesusilaikiau.
(2 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)
Loading...
