Artūras Račas

Kai buvau vaikas per televiziją dažnai rodydavo animacinį filmuką apie krokodilą Geną. Ten jis grodavo armonika ir dainuodavo dainelę, kurios priedainis buvo toks: “Gaila, bet gimtadienis būna tik kartą per metus”.

Mūsų televizijos to filmuko jau seniai neberodo, o armonikomis nūnai groja tik iš darbo atleisti saugumiečiai. Tačiau stebint, kas Lietuvoje pastaruoju metu vyksta, norisi kaip Genai uždainuoti: “Gaila, kad rinkimai Lietuvoje vyksta ne kasmet”.

Juk akivaizdu: jei prie rinkimų urnų eitume bent kartą per metus, jau seniai neskirstytume vieni kitų į runkelius bei elitą, nekaltintume valdžios, jog ji nežino mūsų rūpesčių, neniekintume Lietuvos, neieškotume progos, kaip greičiau iš jos pabėgti ir apskritai jau seniai gyventume rojuje.

Tai ne krokodilo sapnas – toks įspūdis susidaro stebint ką tik prasidėjusią prezidento rinkimų kampaniją. Nuo jos pradžios prabėgo vos trys dienos, tačiau teigiami pokyčiai jau dabar kaip ant delno.

Antai buvęs prezidentas Valdas, per savo penkerių metų kadenciją aplankęs daugiau Europos ir viso pasaulio sostinių nei Lietuvos miestų, jau per pirmąsias dvi kampanijos dienas sužinojo, kur Lietuvoje yra Didžiasalis ir Kupiškis.

Didžiasalyje jis “buvo sukrėstas, kad Vilniaus ir vietos pareigūnai neturi jokio plano, kaip padėti miestelio įmonėms išbristi iš skurdo ir nevilties”, o Kupiškyje piktinosi “menku dėmesiu savižudybių prevencijai”.

Penkerius metus nesiryždamas pasinaudoti jam Konstitucijos suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos teise, dabar jis ryžtingai ragino inicijuoti Seime naujus įstatymus bei prašė pasiaiškinti dėl savo veiklos ministrą, kuris pats kadaise į šį postą paskyrė.

Štai kur tikroji naujoji politika – nė iš tolo nepanaši į tą, kurią tas pats Valdas nesėkmingai bandė sukurti po 2000-ųjų Seimo rinkimų. Ir viso labo per tris dienas. O kas bus po trijų savaičių? Juk Valdas, nekreipdamas dėmesio į konservatorių abejones ir jų naująjį arkliuką Petrą, panašu, jau apsisprendė eiti iki galo. Kaip kitaip suprasti jo štabo gana tyliai išplatintą raginimą rėmėjams “baigti diskusijas ir ginčus ir kartu eiti iki pergalės”.

Tačiau Petras irgi nepėsčias. Keletą metų nepailstamai mynęs Briuselio koridorius ir ilgai slėpęs nuo visų ten sukauptas žinias, vos prasidėjus rinkimų kampanijai jis pražydo gerumu ir nusprendė geranoriškai jomis su visais pasidalinti. Kasdien per radiją ir iš laikraščių puslapių Petras  kantriai aiškina žemdirbiams, kaip svarbu deklaruoti žemę ir pasėlius, kad parama, kurią jis iškovojo derybose su Briuseliu, laiku pasiektų Lietuvą. Gaila, kad rinkimų kampanija prasidėjo tik dabar – jei būtų prasidėjusi kokiais dviem mėnesiais anksčiau, Petras iki birželio būtų suspėjęs su visais savo žiniomis pasidalinti. Dabar gi gali laiko pritrūkti.

Tačiau Petras atsigriebs kitose srityse: pavyzdžiui, kviesdamas sukurti skaidrią politikų finansavimo sistemą. Čia Petras rėžė iš peties: sako, siekdamas skaidrumo, neprašysiu finansinės paramos nė iš vienos politinės partijos. Suprask, jos neskaidrios.

Reiktų pastebėti, jog rizikuoja Petras – pamiršta, kad Rolandą per rinkimus taip pat ne partijos, o verslininkai finansavo. Visi žinome, kuo tai baigėsi.

Be to, dėl politinio nepatyrimo klaidų daro: raginimas būti finansiškai skaidriems žiniasklaidai darbo metu platinamas iš Europos komiteto. Bet tikriausiai – naudojantis asmeniniu Petro kompiuteriu ir apmokant iš jo rinkimų sąskaitos. Antraip juk būtų panašu į veidmainiavimą, o Petras juk ne toks.

Neveidmainiauja juk ir Vilija, iš Seimo tribūnos drąsiai pareiškianti, jog pensijas galima padidinti 40 procentų. Pinigų yra, sako ministrė, taupiusi juos pirmuosius trejus savo kadencijos metus tam, kad rinkimų proga išlikę gyvi pensininkai galėtų pasidžiaugti 24 litų priedu. Juk ir ministrei atlyginimas tikriausiai trejus metus nedidėjo.

Ministrei padeda ir Bronius – rinkos ekonomikos paslaptis perkandęs Leningrado partinės mokyklos absolventas, buvęs Vilniaus rajono plano komisijos pirmininkas ir aplinkos apsaugos ministras. Bronius, laimei, į prezidentus nekandidatuoja, tačiau Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovu, nelaimei, jį paskyrė. O jis iš laimės nusišnekėjo, kad pensijos gali padidėti net 50 procentų.

Čia neiškentė net Algirdas Mykolas – skubiai sušaukė strateginio planavimo komiteto posėdį, po kurio buvo pareikšta, kad pensijos per ateinančius trejus metus gali padidėti tik po 10 proc., tai yra, kasmet po tiek, kiek per visą Algirdo vyriausybės trejų metų valdymą.

Tiesa, turbūt tik su ta sąlyga, jei Algirdas ir vėl vadovaus vyriausybei ir jei ateinančius trejus metus kasmet bus kokie nors rinkimai.

Tada neabejotinai sumažės ir mokesčiai, nes laikinai šaliai vadovaujančio Artūro partijai, visą laiką buvusiai jaunesniąją valdančiosios koalicijos sesute, atsibodo tyliai tupėti po šluota. Ji nusprendė sukviesti savo ministrus ir “pavesti jiems daryti įtaką Vyriausybei, kad 2005 metų biudžetas būtų orientuotas į žmogų”.

Artūro partija taip pat prisiminė, kad pajamų mokesčiai Lietuvoje didoki ir siūlo juos sumažinti bent 3 procentais jau nuo kitų metų pradžios. Gaila, kad rinkimai ne kasmet.

O tai ir benzino kainos tuoj imtų mažėti, nes pats Artūras susirūpino, kodėl jos šiandien tokios didelės. Net išsikvietė “Jukos” atstovą to paklausti. Negali pykti – juk buvęs prokuroras. Nes priešingu atveju laikraščius pasiskaitytų arba savo ekonomikos patarėjų paprašytų tai padaryti.

Nepikta net ant konservatorių, kurie vos prieš metus ragindami visus tapti  europiečiais, įvarė visai Lietuvai nepilnavertiškumo kompleksą, o šiandien vėl atsivertė į lietuvybę.

Nusiplovęs geltonas žvaigždutes ir užsitepęs ant skruosto trispalvę Andrius šiandien ragina nebūti Europos atsilikėliais ir “vėl tapti oriais ir besididžiuojančiais savo Tėvyne”.

Ar ne per vėlu, Andriau? Ar ne per ilgai tas orumas  ir pasididžiavimas buvo sąmoningai naikinamas nuolatiniu savęs menkinimu? Jį susigrąžinti jau nebepakaks mėnesį armonika pagroti.

Čia jau net krokodilo Genos ašaros nebepadėtų. O be to, juk neverks ilgai – deja, bet gimtadienis, kaip tame anekdote apie estus, dažniau nei rinkimai.

Jau rugsėjį vėl viskas grįš į įprastines vėžes – pensininkai badaus, Kupiškyje ir toliau žudysis, Didžiasalis ir toliau skęs skurde, o lietuviu būti, kaip ir iki šiol, daug kam bus gėda.

„Respublika“ 

Ir taip iki kitų rinkimų.

(7 balsų, vidurkis: 4,29 iš 5)

Loading...