Artūras Račas

Jau keletą savaičių Lietuvoje nerimsta aistros dėl Grūto parko. Tiksliau, ne dėl paties parko, o dėl jame eksponuojamų sovietmečio skulptūrų, kurių autoriai staiga panoro gauti rentą.

Ir pasirodo, tą rentą turi mokėti žmogus, kuris tas skulptūras išsaugojo nuo sunaikinimo – tai yra Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas.

Nežinia, kodėl Dzeržinskių, Leninų, keturių komunarų ir Maryčių Melnikaičių kūrėjai staiga sumąstę, kad už sovietinės ideologijos sklaidą jiems turi būti atlyginta. Gali būti, kad 16 nepriklausomybės metų pamažu nuslopino anksčiau juos kankinusią gėdą dėl jaunystės (arba godumo) klaidų. Gali būti, kad taip elgtis juos privertė nauja realybė – demokratinėje visuomenėje stabų niekam nebereikia, o poreikis valgyti ir rengtis net ir demokratijos sąlygomis neišnyksta.

Visai įmanoma, kad sovietinių stabų kūrėjai buvo tiesiog suvilioti – tikėtina, kad idėja apmokestinti Grūto parke stovinčias skulptūras kilo LATGA-Ai – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai, kuri įtikino autorius, kad jų sovietiniais metais nuveiktas ideologinis darbas vertas atlyginimo. Žinoma, už tam tikrus komisinius pačiai LATGA-Ai.

Iš esmės tai net nesvarbu, kokios priežastys privertė sovietinių skulptūrų autorius pasiduoti agentūros vilionėms ir pareikalauti atlygio už savo gėdą.

Daug svarbiau tai, kad V.Malinauską reketuoti nusprendusios agentūros iki šiol niekas net nebado stabdyti. Premjeras į konfliktą nereaguoja, kultūros ministras užėmė stručio poziciją, Seimo kultūros ir švietimo komitetas taip pat tyli.

Keista, ypač žinant Grūto parko istoriją ir V.Malinausko indėlį kuriant šį parką.

Man savotiškai pasisekė, nes mačiau viską iš pat pradžių. Pirmą kartą ten apsilankiau, berods 1998 metais, kai dabartinio parko vietoje dar telkšojo pelkė, o iš būsimos ekspozicijos V.Malinausko kieme tebuvo viena Lenino skulptūra, keli biustai ir dar pora sovietinių stabukų.

Pamenu, pasakojo tada V.Malinauskas apie būsimą parką, apie tai, kaip jis atrodys ir, kad ketina į jį investuoti apie 3-4 mln. litų savo nuosavų lėšų ir nelabai norėjosi tuo tikėti. “Juk neatsipirks”, – pamenu tada sakiau. “Gal ir neatsipirks, bet būsiu kažką padaręs”, – sakė V.Malinauskas.

Ir padarė – nepaisant “megztųjų berečių” ir kai kurių Seimo narių protestų, nepaisant į ratus kaišomų pagalių bei aplink tvyrojančio skepsio.

Jau, berods po trejų metų parkas buvo atidarytas ir tapo vienu svarbiausiu šio regiono traukos centru. Straipsnius apie šį parką paskelbė visos didžiausios pasaulio agentūros, reportažus rodė didžiausios pasaulio televizijos, straipsnių užsienio spaudoje buvo šimtai.

Ginčas dėl to kas buvo anksčiau – višta ar kiaušinis – yra amžinas, tačiau drįsiu teigti, kad Grūto parkas, jei ir nebuvo tuo auksiniu kiaušiniu, iš kurio išsirito dabartiniai Druskininkai, tai bent jau višta, padėjusia tą kiaušinį tikrai galėjo būti. Juk tada, kai tik atsidarė Grūto parkas, turistai pirmiausia važiavo aplankyti jo, o tik po to užsukdavo į Druskininkus. Kai kas ir pasilikdavo, taip duodami uždirbti viešbučiams, kavinėms bei parduotuvėms.

Modernios gydyklos, “SPA Vilnius” atsirado jau po to. Tikriausiai būtų atsiradusios ir be Grūto parko bei V.Malinausko indėlio, tačiau gal vėliau ir gal ne taip sėkmingai.

Žinoma, Grūto parkas nėra labdaringas projektas. Tai verslo idėja, kuri šiandien jau drąsiai galima teigti, pasiteisino. Nežinau, ar V.Malinauskas jau atgavo į parką investuotas lėšas, tačiau net jei taip ir netgi jei jis jau uždirbo dvigubai daugiau, valstybė turėtų jam už tai premiją skirti.

Už tai, kad savo pinigais V.Malinauskas įkūrė darbo vietų, už tai, kad išlaisvino valstybę nuo rūpesčio saugoti stabus, už tai kad juos savo pastangomis suvežė į vieną vietą ir taip išsaugojo.

Kad mes visi galėtume šiandien tuos stabus pamatyti ir prisiminti, kokioje aplinkoje gyvenome. O tie, kurie nematė – galėtų bent pabandyti tai įsivaizduoti.

Reikalavimas, kad V.Malinauskas už tai mokėtų primena reketą pirmaisiais po nepriklausomybės paskelbimo metais, kai nusikaltėlių gaujos tai pat prievartavo verslininkus mokėti vien už tai, kad šiems sekasi. Iš esmės, reikalaudavo dalintis tuo, ko patys nesugebėdavo uždirbti. Tiesa, daktarai, tulpiniai ar brigadininkai už duoklę bent “stogą” pasiūlydavo.

LATGA-A gi V.Malinauskui mainais net to nesiūlo, tačiau į jos reketą valstybė nereaguoja.

O juk galėtų bent “nuskriaustiems” menininkams paaiškinti, kad savo teises į Grūto parke eksponuojamus kūrinius jie prarado ne tada, kai jie buvo nuversti nuo pjedestalų ir net ne tada, kai Kultūros ministerija su džiaugsmu leido juos surinkti iš patvorių ir išvežti į Grūto parką, o 1990 metų kovo 11 dieną, kai buvo paskelbta, kad “yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra Nepriklausoma valstybė”.

Nuo tos dienos leninai, dzeržinskiai, kapsukai, melnikaitės ir kiti jų bičiuliai atsidūrė už Lietuvos Respublikos įstatymų ribų. Keista, kad šiandien atsiranda tiek daug norinčių juos vėl įteisinti.

(3 balsų, vidurkis: 2,33 iš 5)

Loading...