Kai praleidžiama proga patylėti
Šią savaitę susiginčijau su kolegomis: ar turi šalies premjeras žinoti, koks yra oficialus lito ir euro kursas. Mano nuomone, Vyriausybės vadovas turėtų būti pajėgus atsiminti keturis skaičius po kablelio, ypač turint galvoje, kad jis yra ir Lito komiteto narys.
Pasirodo, esu mažumoje – mano kolegos buvo gerokai atlaidesni Algirdui Mykolui Brazauskui, kuris šią savaitę kalbėdamas per Lietuvos radiją šiek tiek sumažino nacionalinės valiutos vertę, nes nesugebėjo atsiminti, kiek litų reikia atiduoti už vieną eurą.
Gal tai iš tiesų smulkmena, neverta jokio dėmesio ir komentarų – nebe tiek daug tam litui beliko gyventi. Juk jei viskas vyks pagal valdžios planus, jau mažiau nei po dvejų metų nacionalinės valiutos nebeturėsime ir keiksnosime nesusipratusius britus kai Didžiojoje Britanijoje uždirbtus svarus teks keisti į eurus.
Galima galvoti ir taip, tačiau man kažkodėl tai norėtųsi, kad Vyriausybės vadovas nebūtų panašus į vieną iš „Klausimėlio“ herojų. Geriau jau išdidžiai patylėtų – atrodytų solidžiau, be to, niekas negalėtų apkaltinti, kad ko nors nežino.
Tačiau mūsų premjeras Algirdas ne iš tų, kurie tyli. Jis kalba ir stebina. Antai prieš savaitę interviu kitam radijui jis ėmė ir pareiškė, kad Seimas turėtų apsvarstyti, ar Lietuvoje reikia rengti referendumą dėl euro įvedimo.
Išgirdus tokį pasiūlymą, pirmiausia gali pagalvoti, jog galbūt po Europos Sąjungos Konstitucijos skuboto ratifikavimo Seime premjeras prisiminė, jog vis dar galiojanti Lietuvos Konstitucija įpareigoja svarbiausius Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendume.
Tačiau tokią mintį iš karto veji šalin prisiminęs, kad būtent premjeras Algirdas 2003 metų balandžio 16 dieną Lietuvos vardu Atėnuose pasirašė Stojimo į ES sutartį, kurioje Lietuva įsipareigojo įsivesti eurą. Ratifikavęs šią sutartį, o vėliau ir ES Konstituciją, Seimas šį įsipareigojimą patvirtino, todėl joks referendumas jau nebereikalingas.
Pamenu, kaip Lietuva prieš porą metų pyko ant Prancūzijos prezidento Žako Širako, tačiau jo tada pasakyta citata, šiek tiek ją perfrazavus, šiandien labai tiktų : „Premjeras praleido gerą progą patylėti“.
Tą patį būtų galima pasakyti ir apie dar vieną premjero Algirdo pareiškimą: kad Lietuva bandys pakeisti lito ir euro santykį įvedant Lietuvoje ES valiutą. Priešingai nei kalbos apie referendumą tai nėra visiška nesąmonė, nes tokia galimybė yra numatyta Mastrichto sutartyje.
Tačiau, jei gerai pamenu, Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas bent jau iki šiol visada teigė, kad Lietuva sieks, jog keičiant litą į eurą, keitimo santykis būtų toks, koks yra dabar. Gali būti, kad šie planai keičiasi, tačiau net jeigu iš tikrųjų yra ketinimų litą į eurą keisti kitokiu, nei dabar santykiu, vargu, ar premjeras šiandien turėtų apie tai kalbėti.
Blogiausia, kad šiandien, atrodo, nėra jėgos, galinčios patarti premjerui, ką šis turėtų kalbėti ir kada jam derėtų patylėti. Premjeras šiandien visagalis, niekas nedrįsta jam priekaištauti, nes jis yra valdančiosios koalicijos cementuojanti jėga. Tiesa, jo jėga yra greičiau simbolinė – visi puikiai supranta, kad jam pasitraukus, dabartinė koalicija greičiausiai subyrėtų, kita vertus, kaip rodo Valstybės kontrolieriaus skyrimo ar Gamtinių dujų įstatymo svarstymo istorijos Seime, realios įtakos jis jau nebeturi.
Čia atrodo, slypi didžiausias dabartinio premjero Algirdo paradoksas: garantuodamas valdančiosios koalicijos stabilumą, premjeras naikina savo ankstesnį autoritetą, o kartu skandina ir visą koaliciją.
Geriausias to pavyzdys – mokesčių reforma. Koalicija susirinko, nusprendė ir – dalyvaujant premjerui Brazauskui – paskelbė, kaip viskas bus daroma, tačiau neprabėgus nė savaitei premjeras pareiškė, kad jokių sprendimų nebuvo. Galima tik spėlioti, ar premjeras išsigando, jog nekilnojamojo turto mokestis gali tapti per didele našta jo šeimai, ar jam tiesiog pagailo partijos ir koalicijos bičiulių, tačiau akivaizdu, kad koalicijai po tokių Algirdo reveransų teks gerokai palaužyti tesėti pažadą dėl pajamų mokesčio mažinimo.
Na, o vainikuoja premjero Algirdo pastarojo meto veiklą jo viešas dialogas su buvusiu partijos kolega Bronislovu Genzeliu. Supykęs dėl kaltinimų vykdant „bolševizuoto kapitalizmo“ politiką, premjeras Algirdas, savo ruožtu, apkaltino B.Genzelį sovietmečiu registruojant bažnyčią lankančius vaikus ir priklausymu nomenklatūrai tuo metu, kai sunkiai gyveno visa Lietuvos inteligentija. Klausaisi ir nesupranti, ar premjeras Algirdas jau pats pamiršo, kokias pareigas jis užėmė sovietmečiu, ar jis bando visus įtikinti, kad komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi buvo galima tapti iš nekalto prasidėjimo.
Jei taip, tai premjerui Algirdui laikas pasitraukti. Vardan savo partijos, koalicijos ir vardan visos valstybės. Kad nekeltų sumaišties arba – kas dar blogiau – kad netaptų tiesiog juokdariu, dėvinčiu karaliaus kepurę.
Tiesa, gali būti, kad premjeras jau vėluoja: juk dar pernai sunku buvo įsivaizduoti, kad ateis tokia diena, kai Lietuvoje pasitikinčių premjeru Algirdu bus mažiau nei pasitikinčių Rolandu Paksu.
Pastarasis, kaip politikas, buvo gyvas palaidotas Konstitucinio Teismo, premjeras Algirdas, atrodo, yra linkęs padaryti tai pats.
(Dar neįvertinta)
Loading...
