Artūras Račas

Per pastarąsias 33 dienas mano nuomonė apie Lietuvą ir čia gyvenančius žmones šiek tiek pasikeitė. Į gerąją pusę, nes, turiu prisipažinti, jog niekada negalvojau, kad čia gyvena tiek daug pozityviai nusiteikusių, laimingų ir sveikų (turiu galvoje, dvasiškai) žmonių.

Gali būti, kad ankstesnį mano požiūrį į Lietuvą ir lietuvius nulėmė darbas, nes didžiąją laiko dalį tekdavo bendrauti arba su politikais, verslininkais,  arba tiesiog nelaimingais arba taip apie save galvojančiais žmonėmis. Dar buvo daug žurnalistų, nors turinčių ką nors bendro su žurnalistika, nebuvo jau tiek ir daug.  Pyktis ir nepasitenkinimas kuo nors toje aplinkoje buvo tiesiog įprastinis dalykas ir sunku buvo įsivaizduoti, kad gali būti kitaip.

Pasirodo, gali.

Tuo įsitikinti man padėjo Uber ir tos 33 dienos, kai aš esu „partneriu“.

Klausimas „na tai kaip tas Uber?“ iš keleivių lūpų nuskamba gana dažnai. Trumpas atsakymas yra „puikiai“, o ilgesnis paaiškinimas būna toks: per tas 33 dienas nesutikau nė vieno pikto žmogaus“.

Gali būti, kad man tiesiog sekasi. Galbūt. Bet juk vežiau vieną jauną konservatorių gerbėją, kuri slapčia fotografavo mano pakaušį ir po to gyrėsi Facebook elitui savo žygdarbiu. Taip pat vežiau vieną jauną studentą (spėju, iš TSPMI), kuris bandė apsimesti mano draugu, nors iš tiesų tikriausiai buvo prezidentu svajojančio tapti Džiugo bendramintis.

Bet net jie, kai sėdėjo automobilyje, buvo panašūs į pliušinius rožinius triušiukus su rakteliais ant nugaros. Skirtumas tik tas, kad triušiukus užveda rakteliu prisukama spyruoklė, o tie dvikojai triušiai atgyja tik kai prsijungia prie Facebook’o.

Visi kiti daugiau nei 300 keleivių buvo normalūs, laimingi, ir dvasiškai sveiki žmonės. Na gerai, gal ne visi, bet kokie 96 procentai tai tikrai. Nes pasitaikė vis dėlto du ar trys, kurie galbūt turi psichologinių problemų ir gydosi jas tokiu pat būdu, kaip A.Ramanauskas – tai yra, rusiškais keiksmažodžiais. Buvo ir du ar trys tokie, kurie matyt turi kitokių sveikatos problemų, todėl jie patys geriausi, o aplink visi durniai. Panašiai kaip vienam Faustos draugui.

Tačiau didžioji dauguma mano keleivių per 33 dienas buvo tiesiog puikūs žmonės. Be jokio pykčio, be jokių sveikatos sutrikimų, be jokių išoriškai pastebimų psichologinių problemų. Ir svarbiausia – dauguma jų buvo pozityvūs.

Man tai visiškai nauja patirtis ir – neslėpsiu – ji mane labai gerai veikia. Tiesą pasakius, aš jau net nepamenu, kada prieš tai mano gyvenime buvo 33 dienos, kai aš taip ramiai gyvenu ir esu taip gerai nusiteikęs.

Dar geriau nuteikia tai, kad kokie 70 procentų mano keleivių buvo žmonės iki 30 metų. Tai yra tie, nuo kurių priklausys, kokia Lietuva bus ateityje. Neabejoju, kad kai tie žmonės taps „decision maker’iais“ Lietuva taps gerokai pozityvesnė nei šiandien. Tiesą pasakius, nepaisant kai kurių politikoje ir žiniasklaidoje šiandien besireiškiančių dvasiškai ligotų individų pastangų, niekada tuo neabejojau, bet Uber padėjo tą mano įsitikinimą sustiprinti.

Tapęs „Uber“ partneriu sužinojau daug naujo apie Vilnių. Pavyzdžiui, tai, kad neabejotinai pati baisiausia iš pagrindinių Vilniaus gatvių yra Antakalnio, o smagiausia yra važiuoti Ozo gatve ir aplinkkeliu. Esu sužavėtas dabartinės savivaldybės išradimais lopant gatves – S.Batoro ir Kalvarijų gatvė turėtų būti įtrauktos į R.Šimašiaus kultūros paveldą, kaip kad Neringa buvo įtraukta į UNESCO.

Dar kartą įsitikinau, kad iš visų Vilniaus priemiesčių Pylimėliai yra pati nuostabiausia vieta – tiek atstumu, tiek infrastruktūra, nekalbant jau apie aplinką. Niekada nenorėčiau gyventi Kryžiokų sodų -nioliktoje gatvėje, nes ten kaip buvo, taip ir liko sodai. Tik sodininkai pasikeitė.

Kita vertus, visai šalia manęs, važiuojant link Dvarčionių kairėje pusėje yra vieta, kurios nesimato nei iš Plytinės gatvės, nei iš Nemenčinės plento, apie kurią niekada nežinojau ir kuri tikrai verta dėmesio. Lygiai taip pat, kaip ir Trinapolio gatvės pabaigoje už tų baisokų daugiaukščių ar Verkių gatvės kairėje pusėje.

Niekada iki šiol nebuvau buvęs Perkūnkiemyje, bet dabar, kai buvau jau keletą kartų, nesakyčiau, kad labai dėl to gailiuosi. Labiau gaila tų jaunų žmonių, kurie prieš kelerius metus neatsilaikė psichozei ir nusprendė tapti būsto savininkais.

Kitos jaunų žmonių koncentracijos vietos yra Gerulaičio, Baltrušaičio ir Ulvydo, bei Žukausko gatvės, jei įdomu.

Populiariausias Vilniaus baras, sprendžiant iš 33 dienų patirties, yra „Bukowski Bar“ (pasižadėjau sau aplankyti), toliau sektų Islandijos gatvė ir Mokytojų namų Vasaros terasa. Sodų gatvėje, prie pat įsukimo į Pylimo taip pat yra vieta, kuri niekada nebūna tuščia ir ji man taip pat pažadino smalsumą.

Vairavimas su „Uber“ man yra gera patirtis socialine prasme. Dar prieš pradedant vairuoti, viena mano sena gera draugė klausė, ar aš galėsiu: juk buvau viešas asmuo, BNS direktorius ir taip toliau. Sakiau, galėsiu, nes viską, ką dariau, dariau gerai ir dėl nieko nesigailiu. Todėl ir toliau viską darysiu taip, kad nesigailėčiau.

Taip, mane pažįsta. Taip, kai kas stebisi. Vienas keleivis klausė: „Tai jūs tas ar ne tas?!“ Kitas klausė, ar vis dar tebeturiu skiltį „Lietuvos ryte“ (paskutinį kartą ją rašiau 1999 metų gegužę). O trečias sakė, kad skaitė mano blogą (ir tikriausiai paskatino šį mano įrašą).

Vežiau studentę, kurią mokiau žurnalistikos „Studentų eroje“. Vežiau politologą, su kuriuo prieš kelerius metus Vokietijos ambasadoje Lietuvoje reziduojantiems diplomatams prognozavome rinkimų rezultatus, vežiau G.Landsbergį tą dieną, kai „Facebook’e“ pasisakė apie savo dagiečių iniciatyvas dėl šeimos sampratos.

Ar jaučiausi blogai? Visiškai ne. Nes visus juos atvežiau saugiai ir laiku ir su visais smagiai pasikalbėjau. Nesijaučiu blogai ir kai įkeliu į bagažinę lagaminus tų, kurie važiuoja į oro uostą ir atvažiavus juos iš ten iškeliu.

Nesijaučiu blogai ir tada, kai vyrukai, parskridę iš žūklės Norvegijoje, su kuriais iki Santariškių aptarėme visas pagrindines politines partijas, automobilyje palieka menkės kvapą, nes Norvegijoje užšaldyta žuvis iki Lietuvos atitirpsta, o lagaminai nėra hermetiški. Menkės kvapą galima panaikinti vaniliniu purškalu, kurio vertė nė iš tolo neprilygsta diskusijos vertei.

Esu kažkada rašęs apie BNS dirbusią valytoją Vaclavą. Nors ir nebuvo žurnalistė, Vaclava buvo viena geriausių BNS darbuotojų, nes savo darbą dirbo taip, kad jai atostogaujant, visi jos pasigesdavome. Kaip ir BNS sekretorės Irenos. Kol vairuosiu su „Uber“ noriu tai daryti taip, kaip savo darbe darė Vaclava ir Irena.

Kas dar?

Dar yra tai, kad „Uber“ atskleidžia skirtumus tarp lietuvių ir užsieniečių. Mes vis dar šiek tiek skiriamės. Požiūriu į kitą žmogų ir bendravimu. Nors užsieniečiai taip pat skiriasi: suomiai, kaip ir dauguma Lietuvos jaunimo gyvena telefone, o amerikiečiai visada palieka arbatpinigių, nors ir kaip bandytum jiems aiškinti, kad nereikia. „That’s in our blood“ – paaiškino, berods, David’as.

Per pastarąsias penkias dienas du kartus mano keleive buvo Viktorija iš Švedijos. Ji galėtų būti atsakas visiems tiems, kurie sako, kad Lietuvoje sunku susirasti darbą. Viktorija buvo atvykusi į Lietuvą pernai kaip turistė ir jai taip čia patiko, kad jis nusprendė susirasti čia darbą. Dirbs „Danske bank“ ir lietuviškos žiemos jai nebaisios, nes ji iš Švedijos.

Dar pasakysiu, kad jaunos lietuvės yra labai stiprios. Kodėl – paaiškinsiu kitame įraše, nes jau anksti ir man tikriausiai laikas miegoti.

„Uber“ šiek tiek pakeitė mano dienotvarkę, nes po Vilnių daug smagiau važinėti naktį nei dieną. Kita vertus, geriausios mintys man visada ateidavo jau po vidurnakčio – Sarąčą juk taip pat pradėjau naktį, tad režimas iš esmės nelabai ir pasikeitė.

Žinau, kad visiems labai įdomu, kiek su „Uber“ galima užsidirbti. Pasakysiu taip: „Subaru Forester“ nėra pats tinkamiausias automobilis būti „Uber“ partneriu, kita vertus, keleiviai jame jaučiasi patogiai. Jei nuspręsiu būti „Uber“ partneriu iki pensijos, nusipirksiu „Subaru XV“ arba „Toyota Prius“, nors tinkamiausia būtų „Dacia Logan“.

Ir dar pasakysiu: kai skaitau Vilniaus taksistų ūbavimus „Uber“ Facebook puslapyje, kur jie aprauda „Uber“ partnerius po to, kai „Uber“ penktadaliu sumažino kainas, man prieš akis iškyla vieno portalo „piliečių“ tekstai apie „Lidl“ (kuriame, beje taip pat apsilankiau tik „Uber“ dėka).

33 dienos tikriausiai nėra pakankamas laikotarpis daryti išvadas apie tai, ar būti „Uber“ partneriu apsimoka labiau nei būti samdomu „air Lituanica“ gynėju, tačiau tai yra pakankamas laikotarpis suprasti, kad „Uber“ strategija Lietuvoje ir marketinginiai sprendimai keleivių ir partnerių atžvilgiu leis „Uber“ gyvuoti Lietuvoje ilgiau nei amžinatilsį A.Zuoko avialinijoms.

Bet apie tai galbūt irgi kitą kartą, nes apibendrinimams tikriausiai reikia daugiau laiko. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad man žiauriai įdomu stebėti, kaip „Uber“ bando balansuoti tarp keleivių ir partnerių interesų.

Tai iki pasimatymo. Sekmadienį nevairuosiu, nes krepšinis, futbolas ir gėles bei pomidorus reikia apeiti ir trešnes nuskinti.

Jei dar neturite, įsidiekite „Uber“ programėlę ir galėsime pasikalbėti, kol važiuosime, o jei esate konservatorius arba liberalas, arba esate Sąrače, galėsite padaryti mano pakaušio nuotrauką.

(10 balsų, vidurkis: 4,60 iš 5)

Loading...