Artūras Račas

Žodis „verslas“ lietuviškoje vartosenoje reiškia gebėjimą prieiti prie valdžios ir nusipirkti privilegiją, pavyzdžiui, plėsti milžiniškų prekybos centrų tinklą ir naikinti pavienius, smulkius bandytojus išgyventi ne valstybės sąskaita. Smulkus – tai jau ne verslas, smulkus yra kvailys patentininkas, kurio kitų metų sausio 1 d. nebeliks.

Yra du krizės sprendimo scenarijai: vienas fantastinis ir vienas realistinis. Realistinis - tai atskris ufonautai ir mus išgelbės, o fantastinis - tai mes imsim ir patys ją išspręsim.

Folkloras (ačiū klasiokei Rimai)

Balsavimą reikėjo daryti mažiausia nors dvi dienas ir balsavusiems duoti alus ir skalbimo miltelių.

We are members of NATO and the EU; they are not. Misha’s wild talk makes it sound as if we are as crazy and vulnerable as they are

Dabar lietuviai labiau bijo mitinguoti negu Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Keista, bet šiandien esame daugiau įbauginti nei okupacijos metais - bijome prarasti darbą, bijome, kad darbo gali netekti vaikai ar giminaičiai, jei tik darbdavys sužinos apie tikrąsias mūsų politines pažiūras. Ypač įbauginti valstybinių įstaigų tarnautojai. Ten apskritai negalima turėti pažiūrų - kaip sovietų režimo metais. Nesuprantu, iš kur ta baimė, kodėl, kada ir iš ko mes ją paveldėjome.

Kas ko ne, ką taip, su kuo niekada ir kuris per kažkieno lavoną.

„Kai yra atgimusios vilties Lietuvoje, kam tenka didžiausia atsakomybė? Galima sakyti, kad pagal teorinius vadovėlius arba skaičiavimus atsakomybė tenka proporcingai visai koalicijai, bet mes visi suprantam, kad atsakys TS-LKD ir asmeniškai A. Kubilius. Arba priešingai, A. Kubilius ir TS-LKD. Ką bepadarytų kokie nors liberalai ar kaip jis ten, neatsimenu... „prisikėlėjai“