Apie Dievą, katalikus ir vaidybą
Per Kūčias, kaip prognozavo Rūta-Janutienė (buvusi Grinevičiūtė), sėdėjau užstalėje.
Su šeima, kuri šį kartą prasiplėtė iki šešių žmonių. Buvo gera, šilta, jauku, o pyragėliai su grybais, aguonomis arba vyšniomis (prie kurių kepimo ir aš prisidėjau) tirpo kaip sniegas už lango.
Kalėdų rytą teko keltis apie aštuntą, nes buvo norinčių kuo anksčiau išvynioti Kalėdų Senio (o kaip sako Rūta – Senio Šalčio) atneštas dovanas.
Daug ten jų buvo, įskaitant ir tą, kurios norėjau – knygą „Dievo iliuzija“.
Tikiuosi, jog skaityti bus malonu.
Nors šiaip jau neturiu nieko prieš religijas, bažnyčias ir tikinčiuosius. Jei jiems gerai, tegul tiki.
Tačiau labai nemėgstu, kai kas nors bando tą savo tikėjimą įpiršti man ir plūstasi kai tai nepavyksta. Ir kažkodėl tai jaučiasi pranašesni už mane nes turi savo Dievą. Lyg tas Dievas galėtų juos padaryti geresniais.
O dar labiau mane nervina apsimetėliai ir iršverstaskūriai.
Pavyzdžiui, buvę komunistų partijos sekretoriai, tapę dievobaimingais klapčiukais ar buvę pionieriai ir komjaunuoliai, šiandien bandantys mokyti kitus tikėjimo tiesų ir pasakojantys graudžias istorijas apie sunkią sovietinę vaikystę, neva neleidusią rinktis.
O juk rinktis buvo galima, tik ne visiems drąsos užtekdavo. Ir man pačiam neužteko, nes sugebėjęs išvengti pionieriavimo, komjaunuoliu vis dėlto tapau.
Nors klasėje buvo tokia Zita, kuri nestojo į komjaunimą ir niekas jos nesugebėjo priversti. Nes ji buvo tikinti.
Seniai jau ją mačiau, bet beveik neabojoju, kad ji ir šiandien tiki.
Rūta Janutienė (buvusi Grinevičiūtė) irgi vaidina tikinčią. Ir pyksta, kad aš nenoriu vaidinti.
O aš ant Rūtos beveik nepykstu.
Man tik smalsu, ar būdama tokia arši katalikė, Rūta prisimena, kad katalikų priedermė yra ne tik skleisti tikėjimo tiesas tarp artimųjų savo, bet ir patiems savo gyvenime tomis tiesomis diena iš dienos vadovautis.
Tarp tų tiesų – ir Dešimt Dievo įsakymų. Žinau, kad Rūta juos mintinai moka, bet vis tiek primenu:
Jei visi, katalikai, įskaitant ir mane auklėjančią Rūtą visų tų įsakymų laikytųsi, gal ir patikėčiau, kad Dievas yra.
O kol kas – dar kartą visus su šventėmis. Įskaitant ir Rūtą. Nepaisant to, kad savo gyvenimu ji jau spėjo paliudyti, kad atversti į tiesą kitus jai sekasi geriau nei save.
(22 balsų, vidurkis: 4,14 iš 5)
Loading...
