Tauragė ir Vilnius – skirtumai ir panašumai

Prisipažinsiu – iki praėjusio savaitgalio nebuvau buvęs Tauragėje. Pro šalį esu porą kartų pravažiavęs, tačiau po miestą pasivaikščioti neteko.

Po praėjusio savaitgalio mano žinios gerokai išsiplėtė – dabar jau galiu pasakyti, kur yra Tauragė, kaip ji atrodo, kuo ji panaši ir kuo ji skiriasi nuo Vilniaus.

Pirmiausia nuo Vilniaus Tauragė skiriasi tuo, kad sekmadienį 10 valandą ryto čia labai sunku surasti kokią nors vietą, kurioje galima atsigerti kavos. Mums pavyko, nes turėjome mus lydintį tauragiškį, kuris palydėjo mus iki degalinės miesto pakraštyje. Tačiau bet kuris kitas vilnietis be pagalbos tikriausiai būtų likęs nieko pešęs…

Kokią galima daryti išvadą? Galbūt tauragiškiai, priešingai nei vilniečiai sekmadienio rytus linkę praleisti namuose su šeima? O gal jie paprasčiausiai mėgsta sekmadieniais ilgiau pamiegoti? Abiem atvejais, nieko bloga, nors pagalvoti apie miesto svečius taip pat būtų ne pro šalį, juk sustoję kavos, jie gal dar ir miestą apžiūrėtų, gal ir kitą kartą sugrįžtų.

Tiesa, vėliau, jau įdienojus, paaiškėjo, kad viešojo maitinimo įstaigos Tauragėje skiriasi nuo Vilniaus ne tik tuo, kad pradeda veikti gerokai vėliau. Jos skiriasi dar ir tuo, kad čia šalia labai skanaus kiaulienos kepsnio klientui galima atnešti šaltų daržovių. Gal tiksliau reikėtų sakyti – šaldytų, su ledu viduje. Ledu, kuris bandant perkąsti brokolį ar šparaginę pupelę taip šviežiai traška burnoje.

Vilniuje, klientui pareiškus pastabą, sulauktum atsiprašymo ir siūlymo tas daržoves pakeisti arba bent jau pašildyti mikrobangų krosnelėje. Tauragėje išgirdome, jog apie tai bus pasakyta virtuvei.

Beje, kainos šioje kavinėje, dar turinčioje ir didelę boulingo salę buvo beveik tokios pat kaip Vilniuje – šia prasme didelių skirtumų tarp Vilniaus ir Tauragės nepavyktų įžvelgti.

Kalbant apie skirtumus ir panašumus tarp Tauragės ir Vilniaus į akis krito tai, kad Tauragėje važinėja gana nemažai prabangių apynaujų automobilių. Gal bendras jų skaičius ir mažesnis nei Vilniuje, tačiau skaičiuojant vienam gyventojui, Tauragė, atrodo, nė kiek neatsilieka nuo sostinės.

Išvada? Nemažai žmonių Tauragėje gyvena ne ką blogiau nei Vilniuje, nes ar leistų sau galą su galu vos suduriantis žmogus važinėti su 40-80 tūkstančių litų kainuojančiu automobiliu?

Įdomu ir tai, kad Tauragėje už tokių automobilių vairo gana dažnai teko matyti moteris. Gal tai liudija, kad moterys čia tokios pat verslios kaip ir vyrai? O gal tai, kad vyrai Tauragėje geresni nei Vilniuje ir pirmiausia perka gerus automobilius ne sau, o savo žmonoms, kad joms būtų patogiau nuvažiuoti į parduotuvę ar nuvežti vaikus į mokyklą? Jei taip, tai Tauragės vyrai gal net toliau pažengę už vilniečius.

Tačiau kitoje srityje Vilnius akivaizdžiai lenkia Tauragę. Ta sritis – tai vidinė laisvė ir drąsa. Renkant piliečių parašus prieš “Leo LT” Tauragėje, teko pastebėti, kad dauguma tauragiškių stengiasi mūsų nematyti. Matėsi, kad jiems smalsu, kas čia vyksta, kad lyg ir norėtųsi prieiti ir paklausti, tačiau nedrąsu. Kartais net atrodydavo, kad žmogus net specialiai stengiasi apeiti parašų rinkėjus didesniu lanku, kad neduok Dieve, jo kas nors neužkalbintų.

Vilniuje viskas vyksta kiek kitaip – ten žmonės prieina, paklausia, kas vyksta, pabando išsiaiškinti, kodėl mes renkame tuos parašus. Kai kurie pasirašo, kai kurie – ne, kai kurie net pasiunčia parašus renkančius žmones, ten kur patys nenorėtų eiti. Bet nuo tauragiškių jie dažniausiai skiriasi tuo, kad nebijo sužinoti ir pareikšti savo nuomonės.

Tiesa, ne neteisinga būtų sakyti, kad visi tauragiškiai buvo abejingi ir išsigandę. Ne, nes nemažai Tauragės gyventojų, sužinoję kam renkami parašai, pasirašė daug nieko neklausinėdami, o keletas net nuvažiavo ar nuėjo namo atsinešti asmens dokumentų. Ir visi jie grįžo pasirašyti.

Todėl tikriausiai nebūtų galima sakyti, kad tauragiškiai nėra aktyvūs piliečiai, tiesiog panašu, kad gerokai mažiau jų tiki, kad jų balsas šiandien Lietuvoje gali ką nors lemti ar pakeisti.

Tuo pat metu Tauragėje, atrodo, yra daug daugiau piktų žmonių – piktų ant valdžios. Nesumeluosiu pasakydamas, kad niekur kitur iki šiol neteko girdėti tiek daug žmonių, raginančių imtis šakių ar net “Kalašnikovų” ir taip bandyti priversti valdžią pakeisti požiūrį į savo piliečius. Tai neramina, bet kartu ir leidžia suprasti, kodėl tokie žemi Seimo reitingai.

Kita vertus, Tauragėje, kaip ir Vilniuje ar bet kuriame kitame mieste yra labai šviesių ir aktyvių Lietuvos piliečių, kurie domisi, tuos kas vyksta ir kuriems ne vis vien, kas bus rytoj.

Pavyzdžiui, Algimantas Jankevičius, rodantis asmeninę iniciatyvą ir aukojantis savo laiką, žinodamas, kad jam už tai niekas nei sumokės, nei ordiną duos.

Arba verslininkas Sigitas Mičiulis, žinantis apie atsinaujinančius energijos šaltinius ir jų panaudojimą pasaulyje tikriausiai daugiau nei ūkio ministras Vytas Navickas. Nes jis tuo domisi ir nepasitiki vien tuo, ką iš tribūnų skelbia Lietuvos politikai.

Pagaliau garbaus amžiaus moteris, kuri perskaitė, ką parašė “Economist Intelligence Unit” apie “Leo LT” projektą ir suprato, kad šios institucijos ekspertai apie energetiką ir panašius projektus išmano daugiau nei Gediminas Kirkilas. Ir kuri nebijo apie tai pasakyti viešai.

Šia prasme Tauragė nuo Vilniaus nesiskiria. Todėl yra vilties, kad dar ne viskas prarasta ir kad Lietuvoje daug kas dar gali pasikeisti. Pavyzdžiui, kad Pagėgiai galų gale taps Pagėgiais, o ne “Komskiais”, kaip labai taikliai pastebėjo balandžio 1ąją “Tauragės kurjeris”, kad piliečiai Tauragėje pagaliau sulauks jų rinkto Seimo nario Vaclovo Karbauskio ir kad pastarasis pagaliau įsiklausys į tai ką jie sako, o ne tik rūpinsis, kaip nusipirkti naują sodybą vaizdingoje vietoje.

Svarbiausia patikėti, kad tavo balsas taip pat kažką lemia. Ypač, jei kalbi ne vienas.

„Tauragės kurjeris“

(4 balsų, vidurkis: 4.50 iš 5)
Loading...