Apie
Rašau seniai – nuo 1993 metų, kai sėdėdamas tada dar Aukščiausioje Taryboje ir neturėdamas, ką veikti (nes po 1992 metų atėjusiai naujai valdžiai buvau svetimas) 1993-ųjų pavasarį sugalvojau parašyti komentarą apie užsienio politiką. Nusiunčiau „Lietuvos rytui“, o jį išspausdino, po to – dar vieną.
Po trečio ar ketvirto pakvietė ateiti dirbti… ir taip baigėsi mano karjera politikoje. Nepaisant to, kad buvau vienas iš penkių Lietuvos piliečių, laimėjusių pirmąjį JTO nacionalinį konkursą, nepaisant to, kad tuometinis ambasadorius Maskvoje kvietė mane dirbti patarėju, o NATO parlamentinės asamblėjos sekretoriatas – stažuotis Briuselyje…
Tada skaudėjo, o šiandien nė minutės nesigailiu. Nes man patinka tai ką darau. Kasdien.
„Lietuvos ryte“ dirbau iki 1999 metų gegužės. Iš pradžių – dažniausiai Seime, po to vis dažniau rašydavau „Laiko ženklus“, vėliau mano nuotraukėlė ir tekstai buvo spausdinami po R.Valatkos komentaru. Išėjau kai vienas mano komentarų buvo neišspausdintas manęs iš anksto neįspėjus.
Dar bedirbant „Lietuvos ryte“ mano susirado AFP ir pasiūlė būti jų korespondentu Lietuvoje. Neįkainojama patirtis, su kuria teko atsisveikinti šiemet tapus BNS direktoriumi ir vyriausiuoju redaktoriumi.
Po „Lietuvos ryto“ buvo visko: interneto portalas TVNET (geras, bet per anksti), LRT Naujienų tarnybos direktoriaus postas (geras, bet tada ten manęs nereikėjo), Sodros žurnalas „Esu“ (reikia ir duonai užsidirbti), komentarai Lietuvos Radijuje, Žinių radijuje, Laisvojoje bangoje.
Dar buvo „Lietuvos žinios“ (pati gražiausia mano nuotrauka), „Laikas“, „Respublika“, alfa.lt, delfi.lt, „The Baltic Times“…
Visų net nesugebėsiu išvardyti, bet principas visada būdavo tas pats: aš rašau, jūs spausdinate. Jei siūlote ką nors taisyti ar išbraukti, mes skiriamės… Tad ir skirdavomės…
O dar buvo ESBO misijos Čečėnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, šiokio tokio mokslo Centriniame Europos Universitete Prahoje, gausybė visokių projektų su užsienio žiniasklaida ir fondais…
Į BNS atėjau 2001-aisiais. Buvo sunku, nes iš politikos įšokau į verslo naujienas, bet buvo verta. Nieko geresnio nemačiau ir, tikiuosi, nematysiu.
O štai 2008 birželį iš sūnaus gavau dovanų šį blogą… Ir man dabar nebereikia su niekuo tartis, niekas man nepriekaištauja, kad parašiau per daug ar per mažai, niekas nenori, kad ką nors išbraukčiau ar ką nors pridėčiau.
Todėl ir rašau. Apie tai, ką matau, apie tai kas man nepatinka ar patinka (pripažįstu, kad tai būna rečiau), apie tai, kaip įsivaizduoju kai kuriuos dalykus, kaip norėčiau, kad būtų.
Darau tai, todėl, kad man rūpi. Rūpi, kaip gyvenu, kaip gyvensiu, kaip gyvens mano mama, mano vaikai, mano draugai mano kaimynai. Rūpi, kas vyksta žiniasklaidoje, nes laikau save neatskiriama jos dalimi. Net nebežinau, ar dar norėčiau ką nors kita daryti. Todėl kartais ginuosi nuo tų, kurie į ją kėsinasi. Nes tai reiškia, kad jie kėsinasi į mane.
Nelaikau savęs teisuoliu, bet turiu savo vertybes, savo viziją ir žinau, kad kartais jos skiriasi nuo tų, kurias turi kiti. Esu konservatyvus (ir dar turiu nemažai žemaitiško kraujo), bet galiu keistis, nes suprantu, kad turiu dar labai daug išmokti.
Todėl ginčykimės, diskutuokime, įrodinėkime vienas kitam savo tiesas – čia tai ne tik leidžiama, bet ir skatinama. Tik nepykite, jei su Jumis kartais nesutiksiu ar kartais sakysiu tai, kas Jums nepatiks, juk čia vienintelė vieta, kur man tai leidžiama be jokių apribojimų.
Tai gal tiek…
