Kodėl apie tai kalbu? Ogi todėl, kad grįžęs perskaičiau, jog Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininku vėl išrinktas Linas Slušnys…

Čia būtent vienas iš tų aukščiau paminėtų visiškos nekompetencijos ir savo atsakomybės nesuvokimo atvejis. Deja.

Deja sakau todėl, kad šiaip man atrodo, jog L.Slušnys yra profesionalas. Toje srityje, kurioje dirba. Ir kaip žmogus jis visai nieko. Bet tik iki tol, kol nekalbame apie jį kaip LŽLEK pirmininką.

Nes dabar jis (kartu, žinoma, su visa komisija) atlieka tokio savotiško juokdario vaidmenį. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad jis tai daro tik dėl jau minėtos kompetencijos stokos ir todėl, kad nesuvokia savo atsakomybės už žiniasklaidą, nors kai kas mano, kad taip nėra ir kad L.Slušnys, kartu su kai kuriais komisijos nariais vykdo užsakymus.

Kartais susidaryti tokį įspūdį visai nesunku, ypač kai skaitai, kokius sprendimus priima tos pačios sudėties komisija tais pačiais klausimais.

Štai žiūrėkime, 2012 sausio 23 dieną, LŽLEK, kuriai vadovauja tas pats L.Slušnys, priima tokį sprendimą:

8.1. D. Jonikienės skundas dėl įžeidinėjimų Facebook

Daiva Jonikienė teigia, kad BTV žurnalistas A. Užkalnis ir jo palaikymo komanda socialiniame tinklapyje Facebook įžeidinėjo D. Jonikienę, jos pažįstamus ir draugus.

Nuspręsta:

Skundą atmesti ir nesvarstyti, nes tai ne Komisijos kompetencijos klausimas. Komisija vertina tik žurnalistų darbo produktą – konrečias publikacijas ir laidas.

********************

Mano senelis Juozas Laurynas, kai jam buvo jau virš 70 metų, neretai iš Pažečių kaimo į Betygalą maždaug septynis kilometrus pėdindavo pėsčias. Išeidavo apie šeštą valandą ryte, kad suspėtų mišioms, kurios prasidėdavo dešimtą.

Tai buvo sovietmečiu, troleibusai, autobusai ir apskritai joks visuomeninis transportas iš Pažečių į Betygalą nevažinėdavo, tačiau tokių kaip mano senelis mišioms susirinkdavo ne viena dešimtis.

Aš taip niekada ir nesupratau ko jie visi ten eina, tačiau man vis tiek buvo gražu. Nes žmonės turėjo tikslą ir jo siekė. Tegul ir tik sekmadieniais.

Bet dar labiau nesuprantu, ką nori pasakyti jau buvęs Vilniaus arkivyksupas metropolitas J.A.Bačkis, teigdamas, jog Vilniuje reikia naujos bažnyčios, nes tikintieji iš Vilniaus Justiniškių ir Pašilaičių, norėdami nuvykti į mišias, turi važiuoti arba į Laisvės prospektą, arba į Kalvarijas.

Nors esu netikintis, bet tokie J.A. Bačkio teiginiai mane įžeidžia. Pirmiausia, kaip Juozo Lauryno, kuris buvo tikintis, anūką. Nes J.A.Bačkis bando mane įtikinti, kad mano senelio tikėjimas ir noras (kurį aš gerbiau ir gerbiu) pasimatyti ir pasikalbėti su neva egzistuojančiu Dievu nėra vertas 15 minučių kelionės troleibusu arba autobusu. Galbūt pats J.A.Bačkis į mišias visada važinėjo septintuoju BMW, bet aš juk iš patirties žinau, kad žmonėms, kurie iš tiesų tikėjo, atstumas ir kelionės laikas iki Dievo buvo nesvarbus.

Bet A.J.Bačkiui mano senelis ir jo tikėjimas, žinoma, nerūpi ir tikriausiai niekada nerūpėjo. Nes jei kada nors būtų rūpėję, tai juk galėjo, pavyzdžiui, ir tada, sovietmečiu, o juo labiau po 1991, kai A.J.Bačkis tapo arkivyskupu, pasirūpinti jei ne autobusu, tai bent jau dvikinke, kad surinktų tuos septyniasdešimtmečius ir vyresnius, norinčius pasimatyti su Dievu. Jie juk būtų susimokėję iš savo varganų pensijų. Nes tikėjo.

Tačiau tų tikinčių niekas nerinko. Nerenka ir šiandien. Renka tik aukas. Ir dar neapmokestinamas pajamas už atgautą turtą ir žemę. Ir surinkę, nori statyti naujas bažnyčias, kurių šiandien niekam, išskyrus patį A.J.Bačkį ir kelis šimtus jo pavaldinių, nereikia.

Žinau, kad kai kurie iš karto puls prieštarauti, sakydami, kad Lietuva – tai Marijos žemė ir kad paskutiniai surašymo duomenys rodo, kad daugiau nei 77 procentai šalies gyventojų priskiria save Romos katalikų bendruomenei.

Tačiau paklauskime savęs, ar tiems vadinamiesiems katalikams reikia naujų bažnyčių. Atsakymas labai aiškus ir vienaprasmiškas: ne. Nes tik kiek daugiau nei 18 proc. tų “katalikų” savo katalikybę reguliariai įprasmina bažnyčiose. 60 proc. “katalikų” bažnyčiose kalbasi su Dievu tik per laidotuves, vestuves ar krikštynas. Net per Kalėdas, bene didžiausią katalikų šventę, susitikti su Dievu į bažnyčią eina vos 40 proc. save vadinančių katalikais.

Galime pažiūrėti ir kitaip: per pastaruosius 10 metų Vilniuje gyventojų sumažėjo maždaug 20 000. Per tą patį laiką veikiančių bažnyčių Vilniaus vyskupijoje atsirado 6 daugiau, o kunigų skaičius išaugo penktadaliu. Vis dar maža? Reikia Dievo kiekviename name ir kiekvienoje laiptinėje?

Nežinau kaip jums, bet man tai panašu į tai, kas vyksta visoje valstybėje: žmonių mažiau, o juos valdančiųjų vis daugėja.

Keista, nes kažkada Bažnyčia saugojo valstybės idėją, o dabar rūpinasi tiktai savimi ir išsigimsta kartu su tuo, kas buvo išsaugota.

Dažniausiai atsakau: todėl, kad ta partija per ketverius metus iš esmės sugriovė Lietuvos socialinės apsaugos sistemą, todėl kad ta partija savo kadencijos metu papirkinėjo žiniasklaidą, naudojo vaikus politinei reiklamai ir todėl, kad jos lyderiai veidmainiai.

Šiandien galiu pridėti ir dar daugiau: todėl, kad tos partijos pirmininkas A.Kubilius yra neišmanėlis arba melagis.

Sakysite, vėl be reikalo užsipuolu žmogų, kuris Lietyuvą išvedė iš krizės ir tuoj tuoj apie tai parašys vadovėlį?

Paskaitykite penktadienį lrytas.lt skelbiamą interviu su A.Kubilumi ir patys tuo įsitkinsite. Beje, to interviu pavadinimas labai gerai apibūdina A.Kubilių: “Kodėl tampama ministrais nesuvokiant elementarių dalykų”. Bėda tik ta, kad jis buvo ne šiaip ministru, o visų ministrų ministru. Mūsų visų nelaimei…

Interviu ilgas, ten daug demagogijos ir šiaip visokių blėnių, todėl siūlau paskaityti tik pačią pabaigą. Ten A.Kubilius sako:

Ne tik Vilniuje, bet ir nemažoje dalyje Lietuvos šilumos ūkyje atsiranda dominuojančią padėtį turinčių ūkio subjektų, – turiu omenyje ir „Ikor “ grupę, kuri dėl įvairių priežasčių, anksčiau nesiėmus tinkamai reguliuoti biokuro rinkos, pradėjo dominuoti.

Kaip ir bet kuriuo atveju, atsiradus tokiam dominavimui, biokuro kainos didėjimas yra to pasekmė. Tai sudaro nemažų problemų toliau projektuojant biokuro naudojimą šilumos ūkiuose. Iki šiol visi skaičiavimai buvo grindžiami tuo, kad biokuras leidžia turėti pigesnę šilumą, nei naudojant dujas, tačiau taip smarkiai kylant biokuro kainoms, tas skirtumas mažėja.

O kainos kyla ir dėl to, kad nėra sukurta galimybių smulkiems pardavėjams ir pirkėjams sąžiningoje rinkoje gauti pačią geriausią kainą.

Specialiai paryškinau tas vietas, kur elementarių dalykų nesuvokiantis A.Kubilius, kalbėdamas apie biokuro kainas ir tris kartus pakartodamas, kad jos didėja,  užsiima visiška demagogija. Jam tai leidžia daryti jį klausinėjanti žurnalistė – Ugnė Naujokaitė, kuri klausia apie tai, ką, panašu išmano dar mažiau nei A.Kubilius.

Todėlpadedant savo darbo neišmanančiai U.Naujokaitei, elementarių dalykų nesuvokiantis A.Kubilius gali sau be jokių problemų viešai meluoti.

O jis aiškiai meluoja, nes realybė yra visiškai kitokia ir tuo labai nesunku įsitikinti užsukus į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos puslapį. Ten labai aiškiai matyti, kad biokuro kaina pastaruju metu mažėja. Ir mažėja gana ženkliai.

Kuro kainos

Kalbant konkrečiau – reminatis VKEKK duomenimis, biokuro kaina 2013 m. sausio mėnesį., palyginus su 2012 m. gruodžio mėnesiu., mažėjo 4 proc., o palyginti su 2012 m. sausiu – 14,6 procento arba beveik 100 litų.

A.Kubilius gal ir nesuvokia elementarių dalykų, bet sunku būtų patikėti, kad jis nemoka skaičiuoti.

Todėl išvada yra labai paprasta: TS-LKD lyderis yra paprasčiausias melagis ir demagogas.

Galbūt tokio lyderio šiai partijai ir reikia ir galbūt A.Kubilius taip rengiasi būsimiesiems partijos vadovo rinkimams.

Tada sėkmės jam ir visai TS-LKD. Ji tokio pirmininko ir nusipelnė.

Noriu jums visiems pranešti, kad jei kartais, kada nors, kokiomis nors aplinkybėmis sutiktumėte advokatą Mindaugą Ginkų, kuris siūlytų jums savo teisines paslaugas, siųskite jį taip toli, kaip galite. Nepaisant to, kad jis labai gražiai rengiasi ir labai rūpinasi savo šukuosena.

Nes kaip advokatas šis asmuo yra visiškai neįgalus ir nekompetentingas.

Ir tai nėra vien mano subjektyvi nuomonė.

Dabar laikau savo rankose Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, pasirašytą teisėjo G.Seikalio, kuris konstatuoja, kad beveik pusmetį trukęs M.Ginkaus darbas yra vertas šnipšto.

Man asmeniškai tai buvo aišku nuo pat teismo proceso pradžios ir aš nuoširdžiai stebėjausi, kodėl Gariūnų turgavietę valdančios bendrovės “Posūkis”, “Jurgena” ir “Geruda” nusprendė vėjais leisti savo sunkiai uždirbamus pinigus ir su M.Ginkaus pagalba ginti savo neva pažeistą dalykinę reputaciją. Bet, gal kai pinigų yra daug, proto nebereikia?

Todėl tikriausiai ir mokėjo honorarą M.Ginkui, kuris teisme atrodė visiškai beviltiškas. Normalus ir savo profesiją išmanantis advokatas, prieš teikdamas ieškinį, bent susipažintų su Lietuvos teismų praktika bei sprendimais panašiose bylose, pabandytų paieškoti precedentų ir argumentų.

M.Ginkus ne toks. Jo surašytas ieškinys buvo panašus į pažangumu nepasižyminčio pirmakursio darbą. Pirmakursio, kuris galvoja, kad žele sutepti plaukai teisme yra svarbiau nei argumentai.

M.Ginkus savo ieškinyje ne tik nepasivargino teisingai pacituoti skundžiamus teiginius, bet ir pademonstravo visišką nesugebėjimą suvokti kontekstą, nekalbant jau apie visišką žiniasklaidos veiklos principų neišmanymą.

Todėl ir teismo sprendimas buvo labai aiškus ir nedviprasmiškas: “Ieškovų UAB Posūkis, UAB Jurgena ir UAB Geruda ieškinį dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo atmesti”.

Tad dar kartą draugiškai ir nemokamai visiems patariu: jei kartais sutiktumėte advokatą Mindaugą Ginkų, ginkite jį kuo toliau. Jei, žinoma, turite bent šiek tiek proto ir nenorite savo pinigų švaistyti vėjais.

…problema yra ir ji laukia vienareikšmiško atsakymo į klausimą: ar  homoseksualizmas laikytinas visuomenine norma, nors ir apgailėtina, ar tai tik  nukrypimas nuo jos. Tik turint tokį atsakymą ir įvertinus kokiu laipsniu  homoseksualizmas griauna Valstybės pamatus galimi nekeliantys abejonių teisiniai  sprendimai.

Delfi

Galėtų paklausti M.Adomėno ar P.Gražulio… Tie jam labai greitai viską išaiškintų…

O štai kas paaiškins man: ar senatvinis marazmas laikytinas visuomenine norma, nors ir apgailėtina, ar tai tik nukrypimas nuo jos.?

*****************************

Jau tikriausiai girdėjote, kad Lietuvos visuomeniniam radijui ir televizijai ateinančius penkerius metus vadovaus skydinės direktorius

Neprikaištingos reputacijos skydinės direktorius

Audrius Siaurusevičius.

Pati savaime ta naujiena gal ir nebūtų labai įdomi, nes koks skirtumas, kas vadovaus televizijai, kurią kasmet žiūri vis mažiau žmonių ir kuri geriausiu laiku surenka mažiau nei 6 proc. auditorijos. Turint galvoje, kad didžiausią dalį tos auditorijos sudaro pensininkai, LRT iš esmės yra socialinis projektas ir šia prasme ta televizija galbūt ir reikalinga. Tiesa, jai jos žiūrimumas ir toliau mažės taip katastrofiškai, kaip per pastaruosius penkerius metus, kai jai vadovavo tas pats skydinės direktorius, dar po penkerių metų tikriausiai reikės svarstyti ar už 50 mln litų mokesčių mokėtojų lėšų per metus ne geriau būtų visiems LRT žiūovams nupirkti po kompiuterį ir kasmet padovanoti po 365 “Duokim Garo” ar kitos misijinės laidos įrašų.

Bet tai, žinoma, ateities klausimas. Kalbant gi apie dabartį, į visuomeninio radijo ir televizijos direktoriaus rinkimų rezultatus galima žiūrėti kaip į tam tikrų standartų šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje įtvirtinimą.

Pirmiausia, šiais rinkimais paskelbta, kaip Lietuvos visuomenė supranta nepriekaištingą reputaciją: tai reiškia girtam šlaistytis po (tuo metu) valdančiosios partijos rinkimų štabą ir pasigėrus užsidaryti skydinėje išsiblaivymui.

Visuomeninio radijo ir televizijos generalinio direktoriaus rinkimais įtvirtintas ir naujas vadovavimo patirties Lietuvos visuomenėje standartas. Jei dar nežinojote, tai nuo šiol vadovavimo patirtis reiškia 9,5 mln. litų “uždirbtų” skolų per nepilnus penkerius metus. Arba – beveik po 2 mln. litų per metus. Nes būtent tokie yra skydinės direktoriaus A.Siaurusevčiaus “vadovavimo patirties” rezultatai. Beje, kalbame ne apie privačius, o mokesčių mokėtojų pinigus. Už 13 000 litų ant popieriaus algą iš tų pačių mokesčių mokėtojų.

Kalbant apie skaičius, būtina pažymėti ir tai, kad Lietuvos visuomenėje nuo šiol turėtų galioti ir naujas laiko skaičiavimo standartas: visuomeninio radijo ir televizijos direktoriaus konkurso reikalavimuose buvo numatyta, kad kandidatai turi turėti ne mažesnę kaip 5 metų vadovaujamo darbo patirtį, o skydinės direktorius A.Siaurusevičius, kaip žinia, iki tapdamas LRT vadovu 2008 metų balandžio 1 dieną, viešai vadovaudavo tik savo draugelių pašnekesiams “Spaudos klube”. Taigi, nuo šiol Lietuvos visuomenėje metai galės būti 11 arba 13 mėnesių. Priklausomai nuo poreikių ir nuo skydinių kiekio.

Jums, žinoma, gali kilti klausimas, kodėl kalbėdamas apie skydinės direktoriaus A.Siaurusevičiaus rinkimus, kalbu apie visą Lietuvos visuomenę.

Paaiškinu: todėl, kad skydinės direktorius vadovaus visuomeniniam, tai yra, visų mūsų radijui ir televizijai, ir todėl, kad jį išrinko visuomenės atstovai, kurie, reikia suprasti, pritaria visiems naujiems aukščiau išvardytiems Lietuvos visuomenės standartams, nes nė vienas po rinkimų juk neatsistatydino.

Todėl galima drąsiai konstatuoti, kad tiems naujiems standartams pritaria ne tik Lietuvos meno kūrėjai, mokslininkai, švietimo darbuotojai ir Lietuvos Katalikų bažnyčia delegavę į skydinės direktorių išrinkusią LRT Tarybą po vieną, bet ir Seimas bei prezidentė D.Grybauskaitė į tarybą pasiuntę po keturis savo atstovus.

O juk kokie atstovai, tokia ir visuomenė. Skydinės visuomenė.

Nepermiegojęs skydinėj – direktorium nebūsi

Facebook

Netgi priešingai – gana maloniai pakalbėjome. Jis domėjosi apie Format A3 Lietuvoje organizuojamus susitikimus su Rusijos Žinomais žmonėmis. Tarp tokių – žinom,as krepšinio komentatorius V.Gomelskis, režisierius A.Adabašjanas, poeto R.Roždestvenskio dukra, žurnalistė ir fotografė Jekaterina, susitikimus su kuriais aš moderavau ir man patiko.

Bet susitikimą su paskutiniu svečiu – “Izvestijų” direktoriumi V.Mamontovu – praleidau, nes jau jis neįtaikė į mano planus.

Kai perskaičiau, tai ką Dovydas Pancerovas parašė “Lietuvos ryte” apie susitikimą su V.Mamontovu taip pat dar nieko blogo negalvojau. Supratau, kad mano pavardė straipsnio pradžioje paminėta kaip teaser’is, bet kadangi tai netoli nuo tikrovės, problemų man nekelia. Visa kita straipsnyje buvo lyg ir teisinga ir mano citatos neiškraipytos. Žodžiu, nors ir šiek tiek su užkalniškai-ramanauskiškai-konservatoriškos paranojos atspalviu, bet beveik visai normalus pradedančiojo žurnalisto rašinėlis.

Tačiau jau kitą dieną mano nuomonė šiek tiek pasikeitė. Nes D.Pancerovas paskelbė kitą rašinėlį, kuriame priešingai nei pirmajame, paranoja buvo nebe atspalvis, o pagrindinė spalva. Tai, žinoma, nieko nuostabaus – tą paranoją iki šiol kuo puikiausiai skleidė ir tebeskleidžia R.Sadauskas-Kvietkevičius bei atmatos bei politiniai propagandistai A.Bačiulis, A.Užkalnis ir A.Ramanauskas.

Keista buvo perskaityti žurnalistu save vadinančio D.Pancerovo rašinėlyje štai tokią frazę: “Žinomi žurnalistai veda propagandinius renginius ir vadina tai diskusijomis su kitaip manančiais.”

Kadangi tų žurnalistų, vedančių Format A3 renginius iš viso buvo du, o žinomų tarp tų dviejų tik vienas, tai gana nesunku suprasti, kad D.Pancerovas, kuris kaip ir visi užkalniniai dundukai yra per bailus kalbėti avirai, turėjo galvoje mane. Parašyti jam tai buvo nedrąsu, todėl ir suvyniojo į vatą.

Nereagavau, nes buvau tikras, kad kaip tikras užkalninis dundukas, apsimes dunduku.

Bet po to jau teko sureaguoti, nes savo viešame FB profilyje žurnalistu save vadinantis D.Pancerovas, komentuodamas atmatos A.Užkalnio srutinėjimus, parašė jau atviriau: “Andrius, niekada nesigilinau į jūsų konfliktus. Todėl buvau nemaloniai nustebintas, kai sužinojau, kad didžiausiai naujienų agentūrai vadovavo žmogus, kuris moderuodavo propagandines diskusijas.”

Pasidarė smalsu, iš kur gi D.Pancerovas tai sužinojo. Tris kartus klausiau ir visus tris kartus atsakymo nebuvo, Pirmą kartą apsimetė, kad nesupranta, antrą – kalbėjo apie gėdą, o trečiąjį – apie garbę. Lyg užkalninis dundukas, kuriam normalu (atsiprašau visų skaitančių) viešai FB parašyti “pizė urodui” žinotų, kas ta gėda ir garbė yra…

Tai normalu tik atmatai. Ir – aš viešai konstatuoju – kad Dovydas Pancerovas yra atmata.

Ir man labai liūdna, kad toks atmata, nesuprantantis, kas yra žunalistika, faktai, argumentai ir tiesa, dirba mano buvusioje darbovietėje, tai yra, didžiausiame Lietuvos dienraštyje “Lietuvos rytas”.

Nuoširdžiai viliuosi, kad tie, kas pasamdė D.Pancerovą, kuo grečiau supras, kad tai buvo klaida ir kad to atmatos vieta yra “Respublikoje”, Vakaro žiniose”, “Užkalnio 5″ arba atmatos Ramanausko srutų duobėje.

Nes žmogus, kuris meluoja ir pagautas meluojant, negali to pripažinti, pasitaisyti jau nebegali.

Jis yra atmata ir aš noriu, kad jūs visi tai žinotumėte kai kitą kartą skaitysite tai, ką parašys Dovydas Pancerovas.

Tikiuosi, kad LRT tarybos nariai, prieš pildydami savo balsavimo biuletenius, susimąstys, ką jie iš tiesų taryboje daro ir sprendimą priims atsakingai: galvodami tiek apie visuomeninės televizijos paskirtį, tiek apie tas dešimtis milijonų kasmet išleidžiamų litų, kurie tikrai gali būti panaudoti geriau nei iki šiol. Todėl, vis dar neprarasdamas vilties, kad sveikas protas ir atsakomybės jausmas LRT Taryboje dar nėra visiškai prarasti, aš siūlau geranorišką ir visiškai nemokamą pagalbą LRT Tarybos nariams: šiek tiek duomenų, skaičių ir faktų apie praėjusių penkerių metų LRT skydinės veiklą.

Kaip žinia, ta veikla prasidėjo 2008 metų balandžio 1 dieną. Metų, kurie buvo geriausi LRT veiklos istorijoje ir per kuriuos LRT bendros pajamos siekė 91 mln. litų.

Deja, A.Siaurusevičius sugebėjo tuos geriausius metu paversti vienais blogiausių: po kelių iš eilės pelningų veikolos metų 2008-uosius LRT baigė su 6,5 mln. litų nuostolių. PTai pirmas labai svarbus palinkėjimas LRT Tarybos nariams: pildydami balsavimo biuletenius, jie turėtų ypač atsižvelgti į šį faktą ir atsispirti pagundai patikėti keliasdešimties milijonų ir kelių šimtų žmonių valdymo profanui, tai yra žmogui be tinkamos kompetencijos, kokiu 2008 metais buvo (ir liko) A.Siaurusevičius.

Visos LRT veiklos ataskaitos ir viešos ir prieinamos LRT tarybos nariams, todėl apie kitų A.Siaurusevičiaus “valdymo” metų rezultatus, jie gali pasiskaityti patys.

Aš gal tik atkreipsiu dėmesį į vieną, gana svarbų skydinės direktoriaus penkerių metų veiklos rezultatą. LRT bendros skolos 2008 metų pabaigoje siekė 18, 2 mln. litų, iš jų skolos tiekėjams – 7,7 mln. litų.

2012 metų pradžioje šie skaičiai buvo tokie: bendros skolos – 27,7 mln. litų, skolos tiekėjams – 14,3 mln. litų.

Taigi, galima konstatuoti, kad A.Siaurusevičius LRT, o ir visai Lietuvai kainavo - 9,5 mln. litų. Nežinau, ką apie tai galvoja LRT Tarybos nariai, bet mano asmenine nuomone, skydinės direktorius tikrai tiek nevertas. Jei atvirai, tai aš galvoju, kad jis nevertas nė lito, bet čia, žinoma, tik mano subjektyvi nuomonė.

Tiesa, gali būti, kad šie skaičiai per 2012 metus šiek tiek pasikeitė ir LRT Tarybos nariai (jei jiems tai įdomu) tuos skaičius jau turėtų žinoti. Aš asmeniškai galėčiau lažinti, kad pokyčiai (jei jų ir būta) buvo minimalūs, nes skydinės direktoriaus veikla visus tuos metus rėmėsi paprastu principu – nukelti bėdas ateičiai, ką labai akivaiadžiai liudijo nuolat augančios skolos tiekėjams ir beprasmis bylinėjimasis su LRTC. Džiaugčiausi, jei klystu, bet iki liepos (kol nebus paskelbta nauja LRT veiklao ataskaita, kurią tikriausiai vėl rašys pačia nuobodžiausias laidas LRT vedantis Virginijus Savukynas) to tikriausiai taip ir nesužinosiu.

Žinoma, kai kas galėtų pasakyti, kad LRT labai sunku, jai tenka gyventi konkurencinėje aplinkoje ir kad galbūt tie už A.Siaurusevičių mūsų visų sumokėti beveik 10 mln. litų turėjo prasmę, nes LRT yra žiūrima ir gerbiama televzija, sėkmingai kovojnati su vadinamuoju komerciniu šlamštu ir – ką nuolat mėgsta akcentuoti pats sydinės direktorius – Rusijos propaganda?

Atsakymo reikia ieškoti skaičiuose, tai yra reitinguose.

O jie tokie: 2007 metais, tai yra prieš atiduodant LRT valdyti skydinės specialistui A.Siaurusevičiui, LRT užimama auditorijos dalis buvo 14, 6 proc. Palyginimui – BTV turėjo 8,6 proc., o tuo metu žiūrimiausias kanalas TV3 – 26,5 proc.

2011 metais LRT dalis susitraukė iki 10,7 proc, BTV turėjo 5,3, o TV3 – 21 proc.

Bet tai buvo 2011 metais, o po to įvyko gana ženklių pokyčių, įskaitant ir analoginės televizijos išjungimo.

TNS dar nėra paskelbusi įprastinės metinės žiniasklaidos apžvalgos, tada LRT Tarybos nariai dar tikriausiai nežino, kokie buvo tie pokyčiai 2012 metais ir galbūt netgi naiviai tiki, kad skydinės direktoriaus visais kanalais transliuojama reklama, neva LRT žiūrovas yra labiausiai išsimoklinęs, inteligentiškas ir visoks kitoks, yra teisinga ir atspindi LRT pasiekimus.

Deja, tikrovė yra visiškai kitokia. TNS vasario mėnesio duomenys rodo štai ką: LRT visos dienos auditorija (share) yra 7,5 proc, kai LNK turi 17,2, TV3 – 16,3,  BTV – 7,0. Įdomumo dėlei – Rusijos kanalai (PBK, RTR Planeta, NTV Mir ir Ren TV Baltija) kartu sudėjus turi 17,1 proc. dienos auditorijos.

Bet dar įdomesni yra vadinamojo žiūrimiausio laiko  – prime time (18.45-22.30 val) duomenys. LRT vasario mėnesio rodiklis yra 5,8 proc. ir tai yra mažiau net už BTV, kuri turi 6,0 proc. LNK ir TV3 vasario rezultatas yra 21,3 procento, o visų Rusijos kanalų – 15,1 proc. Ką ten Rusijos kanalai ar BTV, jei net TV6 ar TV1, kuriose iš esmės niekas nedirba sugeba generuoti atitinkamai 4,1 ir 3,9 proc. žiūrimiausio laiko auditorijos !!!

Ką tai reiškia? Ogi nieko daugiau išskyrus tai, kad LRT, nepaisant tų dešimčių milijonų litų ir daugiau nei 500 (!!!!) darbuotojų, vadovaujant A.Siaurusevčiui, sėkmingai tapp nišine televizija, kurios beveik niekas nežiūri ir kuri (turint galvoje aukščiau pateiktus skaičius) iš esmės nėra pajėgi konkuruoti reklamos rinkoje raba gali tai daryti tik iškreipdama visą rinką, ką beje A.Siaurusevičius sėkmingai iki šiol ir darė. Na, dar gali po pigiąją pardavinėti už mokesčių mokėtojų lėšas įsigytas licencijas futbolo čempionatams ar olimpinėms žaidynėms transliuoti.

Taip, žinoma, visuomeninės televizijos pagrindinis užavinys galbūt neturėų būti reitingų vaikymasis, bet, kita vertus, kokia nauda iš televizijos, kurios iš esmės niekas nežiūri? Gal tada pigiau būtų įrašyti tas kelias progines laidas į USB ir regsitruotu paštu išsiųsti visiems Lietuvos gyventojams. Kainuotų tikrai kelis kartus, nei 50 mln. kasmet ir 9,5 mln. bonusas už A.Siaurusevičių.

Šioje vietoje, beje, esama ir Tarybos kaltės. Pamenu, kai dirbau taryboje visą laiką apie tai kalbėjau ir stengiausi, kad LRT veiklos sėkmė (ar nesėkmė) būtų matuojama: tiek pinigais, tiek žiūrovais. Bene vienintelis tarybos narys, kurio nedviprasmiško palaikymo šiuo klausimu susilaukdavau buvo L.Gadeikis. Kiti gi tarybos nariai į tai dažniausiai žiūrėjo pro pirštus ( o kai kurie net iš viso nežiūrėdavo, nes jiems būdavo sunku suprasti, apie ką aš kalbu). O kai veikla nematuojama, tai nėra ir jokios atskaitomybės ir atsakomybės.

Ir skydinės direktorius, žinodamas, kad Tarybai iš esmės nerūpi ir kad ji sutiks su viskuo, ką jis sugalvos (kad ir kaip kvaila ar bepasmiška tai būtų), darė viską, kas kvaila ir beprasmiška ir stūmė LRT į bedugnę. Iš pradžių  padedant anapilin išėjusiam G.Ilgūnui, o vėliau – šauniajam A.Jokubaičio ir D.Radzevičiaus tandemui. Deja, bet turiu pasakyti, kad tie žmonės niekada taip ir nesuprato, kas yra LRT, kokia yra jos paskirtis, pareiga ir kokia atsakomybė. Priešingai – jie iš esmės darė viską, kad LRT taptų skydine. Ir jiems, reikia pripažinti pasisekė.

Beje, labai simboliška yra tai, kad LRT tarybos antradienio posėdis prasidės nuo “LRT televizijos 2013-2014 m. sezono konkursinių temų aptarimas”. Įdomu, ar bus kalbama apie tai, kokio konkurso būdu atsirado paties įmanomai keisčiausio formato laida “Tautos aikštė”, kokius konkursus laimėjo V.Savukyno “Įžvalgos”, V.Baublienės “Stiliai” ar P.Galkontaitės “Paieškų tarnybos”. O gal LRT Tarybos nariams bus įdomu, kokį konkursą laimėjo ir pati pačiausia LRT naujiena – E.Jakilaičio “Ekonomikos forumas” ? O gal net bus įdomu, kiek jis kainuoja ir ar ta kaina verta tų 2,7 proc. auditorijos kuriuos ši laida buvo pasiekusi aukščiausiame taške?

Tai, žinoma, sunkus klausimai ir A.Siaurusevičius ar R.Paleckis nebūtinai varginsis į juos atsakinėti. Nes jie puikiai žino, kad nesvarbu, kokius sprendimus priimtų Taryba, vis tiek bus taip, kaip nuspręs skydinės direktorius. Ir taip pat puikiai žinojo, kad, esant reikalui, D.Radzevičius tikrai padės, kaip kad padėjo tada, kai prašiau informacijos apie skydine tapusią LRT veiklą ir siūliau balsuoti dėl nepasitikėjimo skydinės direktoriumi.

Beje, jau esu kažkur sakęs, kad kovo 28 dieną teismas turi priimti sprendimą, ar A.Siaurusevčiaus atsisakymas teikti informaciją tarybos nariui buvo teisėtas, ar ne. Aš beveik neabejoju, kad teismo sprendimas bus nepalankus skydinės direktoriui, o tai reiškia, kad jo penkerių metų kaina išuags dar keliais tūkstančiais litų.

Bet man štai kas įdomu: kaip iš viso LRT taryba, kuri pagal įstatymą yra aukščiausias LRT valdymo organas, gali valdyti, tai yra priimti racionalius sprendimus, negalėdama gauti jai reikalingos informacijos, nes tai priklauso tik nuo skydinės direktoriaus noro.

Prieš balsuodami dėl to, kam pavesti LRT valdymą ateinantiems penkeriems metams, LRT tarybos nariai turėtų pagalvoti ir apie tai. Žinoma, jei jiems iš tiesų rūpi.

*****************

alfa.lt nuotr.

Šią savaitę Lietuva buvo atsidūrusi prie keistoko pasirinkimo slenksčio: reikėjo rinktis tarp galimybės ateityje gauti kelias dešimtis milijardų litų pajamų ir kvailybės, kurią geriausiai įkūnijo ilgametis Seimo narys Algimantas Salamakinas.

Jį pamačiau vienos televizijos reportaže apie šiuo metu vykstančias diskusijas dėl skalūnų dujų gavybos Lietuvoje, ir jis, žinoma, pasisakė prieš.

Tai nenustebino, nes kuo dar gali nustebinti žmogus, 2009 metais, per patį krizės įkarštį pareiškęs, jog jam priklauso “padoresnis” automobilis ir to padoresnio automobilio nuomai per ketvirtį išleisdavęs 7500 litų? Tuo metu, kai buvo atsakingas už kitų Seimo narių etiką ir moralę.

Nustebino iš esmės kita: kolegos, kurie išleido į eterį A.Salamakino kvailybes, niekaip jų nepakomentuodami, tuo lyg ir leisdami suprasti, kad tai, ką sako A.Salamakinas, yra tiesa.

O A.Salamakinas pasakė štai ką (cituoju iš atminties): “Ar Lietuva gavo kokios nors naudos iš naftos išgavimo? Negavo. Todėl ir skalūnų dujų privačioms bendrovėms nereikia leisti išgauti. Tauta tegul naudojasi gėrybėmis, o ne privačios kompanijos”.

Būtų gražu ir beveik už širdies griebtų. Jeigu nebūtų taip nemokšiška ir kvaila.

Nes teigti, kad Lietuva negavo jokios naudos iš naftos išgavimo, arba, kaip sako A.Salamakinas, gėrybių, gali tik visiškas salamakinas.

Tuo įsitikinti net nereikia didelės išminties ar kokių nors specialių žinių. Pakanka pažiūrėti viešai prieinamus valstybės biudžeto įstatymus ir jų įvykdymo duomenis. Ir pamatysime, kad vien pernai į biudžetą buvo sumokėta 35 mln. litų naftos ir dujų išteklių mokesčio. Palyginti su visu biudžetu, žinoma, nelabai daug, bet kita vertus, net A.Salamakinas turėtų sugebėti suskaičiuoti, kiek “padoresnių” automobilių už tuos 35 milijonus būtų galima nupirkti salamakinams. Tiesą pasakius, tai iš esmės už tuos milijonus tie automobiliai ir yra perkami, tik A.Salamakinas ir į jį panašūs tikriausiai iki šiol to niekaip nesugeba suprasti, nes turbūt galvoja, kad biudžetas atsiranda tik dėl to, kad jie už jį balsuoja.

A.Salamakinas ir kiti į jį panašūs, kurie Seime nusprendė siūlyti maždaug metams stabdyti  skalūnų dujų žvalgybą Lietuvoje, taip pat tikriausiai nesupranta, kad nauda iš privačių bendrovių Lietuvoje išgaunamos naftos ateina ne vien per naftos ir dujų išteklių mokestį, sumokamą tiesiai į valstybės biudžetą.

Yra dar pelno, pridėtinės vertės, nekilnojamo turto mokesčiai, kuriuos tos privačios, naftą išgaunančios bendrovės moka. Be to, tose bendrovėse dirba Lietuvos piliečiai, gaunantys atlyginimą ir sumokantys pajamų, socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tų Lietuvos piliečių, dirbančių naftą išgaunančiose įmonėse yra keli šimtai, o jų atlyginimai dažniausiai yra didesnis nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje.

Ar visa tai nėra nauda Lietuvai? Ne salamakinams atsakymas lyg ir turėtų būti akivaizdus.

Bėda ta, kad sprendimus priima salamakinai. Ir, kaip nebūtų keista, būtent jie šiandien galbūt verti kelių dešimčių milijardų litų. Tų pačių milijardų, kurių mes arba, kaip sako A.Salamakinas, tauta gali negauti dėl kvailų sprendimų.

Bet gal Lietuvai nereikia tų dešimčių milijardų litų, nes ji turi A.Salamakiną? Juk iš jo tai nauda akivaizdi, ar ne?

Belieka tikėtis, kad Vyriausybė nuspręs kitaip, nepaklausys salamakinų ir priims sprendimus, kurie iš tiesų bus naudingi tautai, o ne tiems, kurių svarbiausia nauda – važinėti padoresniu automobiliu.

A.Salamkinas tada galės pasiimti kastuvą ir kartu su kitais salamakinais eiti kasti gėrybių tautai. Gal tada iš jo bus naudos.