Žmogus per tuos 10 Lietuvoje praleistų metų taip ir nesugebėjęs susigaudyti realybėje ir jos suvokti (dėl to V.Adamkų būtų galima tik užjausti) , ar politikas, suvokęs liūdną savo padėties beviltiškumą ir savo noru tapęs įrankiu tų, kurie visada žinojo, ko siekia?

Prisimindamas A.Pociaus, V.Pociūno, “Leo LT” istorijas, aš būčiau labiau linkęs rinktis antrąjį variantą, tačiau taip pat suprantu, kad tai galėjo būti paprasčiausiai nelemti sutapimai.

Kaip, pavyzdžiui, tik nelemtas sutapimas gali būti ir V.Adamkaus pasvarstymai apie vaivorykštės koaliciją ir pritarimas V.Laučiaus minčiai, kad Seimo pirmininkė I.Degutienė būtų geriausia kandidatė vadovauti tokiai koalicijai. 

Šiaip į tokius aktyvios politikos užribyje esančio žmogaus pareiškimus būtų galima nereaguoti. Arba reaguoti taip pat, kaip reaguojama į D.Teišerskytės pasiūlymus surengti diskusiją palūkanų didėjimo klausimu. Tai yra, bent jau nesijuokti į akis.

Tačiau kai šis tokie pareiškimai tampa bendro ir pastaruoju metu nuolat stiprėjančio fono dalimi, juoktis kažkodėl nebesinori.

A.Brazauskas, G.Vagnorius,  iki užkimimo rėkiantys ir visus dabartinės Vyriausybės siūlymus kritikuojantys LLRI ekspertai iš vienos pusės, užsienio politikos kritikai iš kitos ir nemaža dalis žiniasklaidos, piešiančios apokaliptinius vaizdus - iš trečios.

Štai kokiame fone pasirodo V.Adamkus.

Pasirodo tam, kad prabiltų apie tai, kokia būtina Lietuvai yra Socialdemokratų partija. Tokia būtina, kad kaip sako buvęs prezidentas, esamų problemų be jos išspręsti nepavyks.

Ką gi, bent vienu požiūriu V.Adamkų galima pagirti: jis nuoseklus. Nuo pat tos dienos, kai griuvus A.Brazausko vyriausybei, jo įpėdiniu pasirinko G.Kirkilą. Vėliau jis tą nuoseklumą pademonstravo 2008 rudenį, kai Seimo rinkimų išvakarėse iškėlė “vaivorykštės” koalicijos idėją, ir dar kartą paliudijo, kai per prezidento rinkimus balsavo už LSDP kandidatą.

 Iš esmės nieko čia blogo: kiekvienas gali pasirinkti, kam simpatizuoti ir už ką agituoti. V.Adamkus šia prasme – jokia išimtis, tad jis turi neabejotiną teisę agituoti už socialdemokratus.

Tačiau būdas, kuriuo jis tai daro, verčia klausti, koks yra tikrasis tikslas.

Aš sakyčiau, kad V.Adamkaus pasvarstymų apie ”nacionalinės vienybės vyriausybę” ir I.Degutienę kaip tinkamiausią tokios vyriausybės vadovę tiklsas yra vienas: sukelti kuo didesnę sumaištį konservatorių ir visos valdančiosios koalicijos gretose tikintis, kad tos sumaišties rezultatas bus dabartinės vyriausybės griūtis.

Klausimas tik vienas ir vis tas pats: ar V.Adamkus nesupranta,  ką jis daro, ar tiesiog sutinka dar kartą pabūti įrankiu tų, kuriems ši vyriausybė taip labai nepatinka, kad jie yra pasirengę net dabartinėje situacijoje kelti sumaištį, negalvodami, kokie gali būti tos sumaišties reultatai?

Beje, jei kam įdomu, tai dabartinė vyriausybė nelabai patinka ir man. Tiesa, daugiau ne dėl veiksmų, kuriuos ji daro, o dėl neveikimo – tai yra, dėl nepakankamo ryžto veikti.

Kita vertus, ši vyriausybė, priešingai nei kelios buvusio iki tol,  bent jau bando kažką daryti ir kai ką keisti.

O tai reiškia, kad kiekviena šios vyriausybės diena valdžioje reiškia, kad Lietuva  per tą dieną žengia didesnį ar mažesnį žingsnelį toldama nuo  V.Adamkaus ir socialdemokratų Lietuvos.

Kuo toliau bus nueita, tuo sunkiau bus sugrįžti.

Kaip čia neprisiminsi tos patarlės apie karavaną ir šunis…

Per antrą Valdo Adamkaus kadenciją daug kam atrodė, kad valstybei trūksta vadovo. Prezidentės pareigas pradėjus eiti Daliai Grybauskaitei, ima atrodyti, kad kaip tik vadovui trūksta valstybės.

Delfi

… vadovai tai keičiasi…

O kaip pakeisti valstybę?…

Jos dydis – 13062,5 lito.

Vyriausybės pranešime spaudai taip pat teigiama, kad A.Brazauskui renta yra mokama ir iš naujo nenustatoma.

Labai džiaugiuosi, kad A.Kubiliui ir visam jo kabinetui nebeliko neaiškumų ir pakako sveiko proto nedaryti problemos ten, kur jos nėra.

Na, bent jau sprendžiant iš minėto pranešimo spaudai, kuriame nebekalbama apie jokį specialų įstatymo projektą, kuris sulygintų V.Adamkaus ir A.Brazausko rentas.

Tiesa, nieko nekalbama ir apie tų rentų sumažinimą. Pavyzdžiui, iki Seimo nario atlyginimo dydžio.

Bet vis tiek  - palyginti su ankstesne pozicija – akivaizdi pažanga.

Su kuo ir sveikinu.

Pasirodo, skaičiuojant rentą pagal dabar galiojančius įstatymus, V.Adamkui priklausytų vos 13 000 litų – net keliais šimtais litų mažiau nei jo pirmtakui A.Brazauskui. 

 Problema sulaukė net paties premjero A.Kubiliaus dėmesio ir komentarų:

Mums liko neaišku, kodėl prezidentui V. Adamkui renta suskaičiuojama mažesnė nei prezidentui A. Brazauskui. Matyt, įrašysime, kad neturi būti tokio skirtumo, nors pagal galiojančią tvarką taip suskaičiuojama.

Atsižvelgiant į problemos mastą ir aktualumą šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui, ministrai po ilgų diskusijų nusprendė įpareigoti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją parengti specialią įstatymo pataisą, kuri panaikintų tokią neteisybę ir nustatytų, kad V.Adamkaus pensija negali būti mažesnė už tą, kurią gauna A.Brazauskas.

…Būtų labai juokinga, jei nebūtų taip liūdna.

O liūdna todėl, kad ši “problema” ir pasirinktas jos sprendimo būdas labai aiškiai parodo dabartinės A.Kubiliaus, visos jo vadovaujamos vyriausybės ir tikriausiai apskritai viso Lietuvos politinio elito požiūrį į valdžios funkcijas bei valdžios ir visuomenės santykį.

Nieko labiau makabriško nei atskiro, prezidentų pensijas sulyginančio įstatymo rengimas, tuo pat metu planuojant mažinti daugiau nei 10 kartų mažesnes visų Lietuvos gyventojų pensijas, sugalvoti tikriausiai ir nebuvo galima.

Bet ministrai ir premjeras, laisvalaikiu taip mėgstantis pakalbėti apie solidarumą, subsidiarumą ir kitas demokratinėms visuomenėms būdingas savybes, apie tai tikriausiai nė nesusimąstė.  

Kodėl?

Tikrąjį atsakymą tikriausiai nėra taip lengva sugalvoti. Tačiau drįsiu spėti: A.Kubilius, nors jis geresnis premjeras, nei dauguma, buvusių iki jo,  tikriausiai jau per ilgai užsibuvo politikoje ir per daug atitrūko nuo realaus gyvenimo.

Jis, atrodo, pamažu pradeda supanašėti su A.Brazausku, V.Adamkumi, G.Kirkilu, Č.Juršėnu, A.Salamakinu, P.Gražuliu, R.Dagiu ir šimtais kitų “politikų”, kurie, panašu, yra šventai įsitikinę, kad jie yra kitokie nei visi kiti Lietuvos gyventojai, kurių darbo vieta yra ne Seimas, Vyriausybė ar prezidentūra.

A.Kubilius, atrodo, kartu su tais šimtais ar tūkstančiais pamažu priima kaip normą dalykus, kurie paprastam mirtingajam darosi visiškai nesuvokiami.

Nors būdamas opozicijoje jis pats ir jo kolegos partijoje nuolat primindavo valdantiesiems, kad valdžios funkcija yra ne valdyti, o tarnauti, šiandien jis, atrodo, pamažu linksta prie šimtamečių tradicijų, teigiančių, kad valdžia – iš Dievo.

O jei taip – jei valdžia iš karto po rinkimų tampa nebežemiškos kilmės – tai gyventi taip pat, kaip paprastiems žmonėms jai nevalia.

Todėl valdžiai reikia “padoresnių automobilių”, padoresnių odinių rankinių,  jiems galima remontuoti savo šeimos automobilius už tų “paprastųjų” pinigus, net geresnio tualetinio popieriaus.

Ir dar – labai svarbu – valdžia turi tinkamai pasirūpinti saviškiais. Tai yra, tais, kurie buvo valdžioje ir jos dėl vienų ar kitų priežasčių ar dėl rinkimų jos neteko. Beje, “saviškiai” nebūtinai atspindi partinę priklausomybę. 

 Štai tada ir atsiranda vienam asmeniui skirti įstatymai – nesvarbu ar jie susiję su teisę į advokato darbą ar pensija.

Jei Lietuva būtų demokratinė valstybė, o A.Kubilius būtų tos demokratinės valstybės laisvas premjeras, matantis save kaip piliečių tarną, o ne valdžią, viso to nebūtų.

Tokioje valstybėje premjeras ir jo kabineto ministrai visiškai nepergyventų dėl to, kad kažkoks vienas prezidentas gaus keliais šimtais mažesnę rentą nei kažkoks kitas prezidentas. Nes abu jie (ir visi kiti, kurie bus po jų) laisvoje demokratinėje valstybėje tebūtų tik tarnai, kuriems laisvi piliečiai per rinkimus keleriems metams atidavė dalį savo suvereniteto ir leido  jiems atstovauti, už tai pažadėdami ne tik kelis kartus didesnį nei vidutinio piliečio atlyginimą, bet ir valstybės apsaugą ir išlaikymą iki pat mirties.

Priimti atskirą įstatymą tam, kad būtų išspręsta vieno tarno problema anaiptol nėra laisvos valstybės požymis.

Tai nėra ir joks teisingumas.

Nebent A.Kubilius ir jo vadovaujami ministrai kartu būtų nusprendę, kad reikia dar vieno įstatymo, kuriuo Lietuvoje būtų sulygintos visų mokytojų, gaisrininkų, policininkų, gydytojų, bibliotekininkų ir kitų iš valstybės biudžeto išlaikomų darbuotojų pensijos.

Tiesa, dar reikėtų nuspręsti, kaip jas sulyginti: ar pagal didžiausią, ar pagal mažiausią.

Ar tai ir būtų tas solidarumas ir subsidiarumas apie kurį taip mėgsta kalbėti premjeras?

Aš, prisipažinsiu, tikėjausi visai ko kito…

Kai ką tikriausiai pamiršo ir tie, kurie pasiūlė Valdui Adamkui suteikti Šiaulių miesto garbės piliečio vardą.

Jie tkriausiai nepagalvojo, kur reikės prikabinti memorialinę lentelę, skelbiančią: “Čia gyveno Šiaulių miesto garbės pilietis…”

V.Adamkus juk ir pats neslėpė, kad Šiauliuose jis negyveno , o kai jau atvyko į Lietuvą, glaudėsi ne Saulės mieste, o sostinėje.

Gal prasmingiau būtų grįžti prie paminklo idėjos?

P.S. O kalbant kiek rimčiau, tai norint pagerbti buvusį prezidentą, geriau jau suteikti jam Vilniaus miesto garbės piliečio vardą. Bent jau būtų tikra, o ne groteskiška…

Sakyčiau, labai simboliškas vizitas – jei jis bus paskutinis, tai labai puikiai  vainikuos visą V.Adamkaus užsienio politiką ir jos pasiekimus.

Kaip ir tai, kad didžiausi V.Adamkaus draugai Europos Sąjungoje, su kuriais Lietuvos prezidentui buvo labiausiai gaila atsisveikinti, buvo N.Sarozy, A.Merkel ir V.Klausas.

Didžiausi V.Adamkaus draugai, kurie labiausiai myli… Rusiją…

Simboliška…

P.S. Man tik smalsu, ar apdovanos V.Adamkus Lietuvos Respublikos vardu M.Saakašvilį per savo vizitą. Ir jei taip – tai tikiuosi, kad ne už nuopelnus demokratijai…

Piliečiai atleidžia už klaidas, bet neatleidžia už melą. Ne klaidos varo visuomenę į visuotinę neviltį ir nepasitikėjimą, o tai, kas vyksta klaidas padarius. Kai neužtenka drąsos pasakyti tiesą, o žūtbūt bandoma pasiteisinti, pasislėpti, ieškoti kaltų. Kai pradedama manipuliuoti tokiais svertais kaip Konstitucija, įstatymai ar kiti teisės aktai. Kai įsigali dvejopi standartai ir teisės, vien kaip priemonės, suvokimas. Ar tai – prielaida augti antrąjį laisvės dešimtmetį baigiančios skaičiuoti visuomenės solidarumui?

Tai – citata iš kadenciją baigiančio prezidento V.Adamkaus kalbos per sekmadienį surengtus maldos pusryčius…

Gražu, kad nors baigdamas savo beviltišką antrą penkmetį valstybės vadovo poste, V.Adamkus išdrįso tai pasakyti…

Kad prisiminė kaip viešai apkaltino AT pirmininką V.Greičių ir po to pabijojo taip pat viešai atsiprašyti.

Kaip manipuliavo Konstitucija, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą norėdamas apsaugoti VSD vadovus ir sutrukdyti Seimo komisijai tirti VSD veiklą.

Kaip taikė dvejopus standartus savo patarėjams, pirkusiems kotedžus Turniškėse.

Kaip stovėjo už užuolaidos kai piliečiai prašė nepasirašyti “Leo LT” steigimo įstatymo.

Kaip suteikė pilietybę M.Sadekovui mainais į rinkimų skolų padengimą.

Pagaliau – kaip manipuliavo Konstitucija pirmą kartą tapdamas Lietuvos valstybės vadovus.

Gerai, kad užteko drąsos visa tai pasakyti dabar.

Tik gaila, kad nepasakė, jog kalbėjo apie save…

O gal čia jis apie ką nors kita?

Nors panašu, kad apie save. Nes kas dar geriau apie jį pasakytų, nei jis pats pasakė:

…visi žinome, kad tikrai ne tas pat yra žinoti apie pasiaukojimą ir aukotis, išmanyti moralės teorijas ir moraliai elgtis, kalbėti apie solidarumą bei pilietinę visuomenę ir būti atsakingu piliečiu

Galiu, žinoma, suklysti, tačiau man atrodo, kad taip aktyviai su rinkėjais veidu į žmones atsisukti žadėjęs V.Adamkus paskutinį kartą bendravo tik per rinkimų kampaniją.

Bet, kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada… 

2009 m. birželio 16 d. Prezidento darbotvarkė

• 09:50 Prezidentas V. Adamkus lankysis AB „Mažeikių nafta” (Juodeikiai, Mažeikių raj.)
• 11:15 Valstybės vadovas susitiks su žiniasklaidos atstovais (AB „Mažeikių nafta” administracinis pastatas)
• 12:00 Prezidentas lankysis Žemaičių Kalvarijoje
• 14:00 Šalies vadovas susitiks su programos „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė 2009″ entuziastais (Žemaičių dailės muziejus, Parko g. 1, Plungė)
• 15:00 Respublikos Prezidentas susitiks su žiniasklaidos atstovais
• 15:30 Valstybės vadovas lankysis Plungės savivaldybės ligoninėje (J. Tumo-Vaižganto g. 89)
• 16:30 Prezidentas V. Adamkus lankysis Rietavo Oginskių istorijos muziejuje (Parko g. 10, Rietavas)

- Pone prezidente, visą savo prezidentavimo laiką jūs galėjote pasigirti milžinišku populiarumu. Šį populiarumą perima jūsų įpėdinė D.Grybauskaitė.

Bet dabar jau ne paslaptis, kad per rinkimus balsavote ne už ją.

Ar tai reiškia, kad jūs netikite jos teigimu, kad į Lietuvą ateina naujoji era?

- Galbūt turėčiau prisipažinti, kad aš suklydau ir be reikalo pasidaviau netiksliems teiginiams.

Aš rėmiau, remiu ir remsiu naująją Lietuvos prezidentę.

Tačiau man ir žiniasklaida, ir kiti įteigė, kad bus antrasis turas. Ir tai lėmė mano pasirinkimą – siekti, kad į antrąjį turą patektų žmogus, kuris būtų jo vertas.

- Kitaip tariant, jūs norėjote, kad būtų antrasis rinkimų turas?

- Ne. Tačiau baiminausi, kad antrasis turas bus.

Tad norėjau, kad jame būtų žmogus, kuris, kaip manau, yra vertas ten būti.

Bet aš jokiu būdu neabejojau D.Grybauskaitės laimėjimu.

Tai buvo taip aišku, kad Lietuvoje turbūt nebuvo žmogaus, manančio, kad ji nelaimės.

… viena mano kolegė šį rytą man pasakojo, kaip jos vaikai, būdami maždaug dvejų-trejų metų, bandydavo pasislėpti…

Jie užsimerkdavo.

Laiko, aš galvoju, kad yra iki balandžio 1 dienos, iki šio mėnesio pabaigos. Negalime apsijuokti prieš visą pasaulį. Kvietimai padaryti ir jeigu mes šiandien dar galime kažkaip diplomatiškai pasakyti, kad esant pasaulinei krizei mes turime skaitytis su tuo faktu ir savo norų įgyvendinti negalime. Suvedžioti valstybių vadovus ir visus kitus kviestinius svečius mes neturime moralinės teisės – čia yra pirmas dalykas. Antras – neužmirškime, kad jiems visiems atvykstant visos žinybos turi pradėti dirbti tuoj pat: yra apsauga, hoteliai, parengimai ir planai turi būti išdirbti. To nepadarysime per 30 dienų

balsas.lt